Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų.“
Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta.“ (Lk 10, 38–42)
Marija, kuri klauso ir mato Jėzų, šiuo veiksmu liudija mokinio palaiminimą: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“ (Lk 10, 23–24). Tikrasis mokinys prisimena: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4).
Ankstyvojoje krikščionių bendruomenėje prie stalų patarnaudavo Dvylika. Nutarę pasitelkti pagalbon Septynis, jie nenurašo tarnavimo: „Nedera mums apleisti Dievo žodį ir tarnauti prie stalų” (Apd 6, 2). Abi tarnystės svarbios, tačiau Žodžio tarnystė svarbesnė.
Mortos sesuo Marija yra pirmoji, kuri paklūsta Tėvo balsui: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ (Lk 9, 35). Kontempliacija (lot. „įsiklausymas“) prie Viešpaties kojų yra didingiausia žmogaus veikla, nes jį atgimdo Dievo vaiku (1 Pt 1, 23).
Be abejo, neįmanoma gyventi vien tik klausantis, vėliau ar anksčiau teks pakilti ir imtis veiklos. Tačiau pradžia, šaltinis, yra būtent klausymasis prie Viešpaties kojų. Mokinio tapatybę suteikia Viešpats. Susitikus su juo patiriamas rūpestis, dėmesingumas, meilė, apvaloma veikla.
Palaimintoji Marija moko mus, šiandienos žmones, kurie esame pasinėrę į tūkstančius iš pažiūros svarbių reikalų, kad tikroji žmogaus didybė kyla ne iš to, kiek yra daroma, bet kaip yra daroma. Todėl nepakanka vien gerų organizatorių, žinančių, ką „daryti“; jie turi tai „daryti“ dar ir tikėjimo dvasia, apšviesti Dievo ir kupini širdies išminties ir ramybės.