Tikrai nejaukiai turėtų jaustis skaitantys Evangeliją pažodžiui, nesigilindami į raiškos būdus, kuriuose įsikūnijęs Kristaus žodis: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybę, – negali būti mano mokinys“ (Lk 14, 26). Kaip galėjo Jėzus, kvietęs mylėti savo priešus, skatinti nekęsti savo giminių ir artimųjų?
Pirmiausia reikia pabrėžti, jog iš tiesų Evangelija kartais provokuoja, tačiau sau neprieštarauja. Šiek tiek toliau, toje pačioje Evangelijoje pagal Luką, Jėzus primena pareigą gerbti „savo tėvą ir motiną“ (Lk 18, 20), o apie vyrą ir žmoną sako, jog jie turi būti vienas kūnas, o žmogus neturi teisės perskirti tai, „ką tad Dievas sujungė“ (Mk 10, 9).
Atsakymo į minėtą klausimą reikėtų ieškoti kalbos manieroje. Jėzus kalbėjo aramėjiškai, viena iš semitų kalbų: joje praktiškai nėra lyginamųjų laipsnių, atspalvių, įvairialypių santykių. Todėl „mažiau mylėti“ tokiu atveju tampa tiesiog „nekęsti“.
Būtų klaidinga manyti, jog ši meilė Kristui prieštarautų įvairiai žmogiškai meilei: meilei tėvams, meilei sutuoktiniui (-ei), meilei vaikams, broliams ar seserims. Meilė Kristui nepanaikina kitų meilės formų, bet jas sutvarko, išdėsto tinkama tvarka. Tai meilė, kurioje kiekviena meilės forma randa savo pagrindą ir reikalingą malonę, kad būtų patirta visavertiškai ir teisingai.
