Žmonės įvairiai suvokia Dievą. Vieniems jis yra hipotezė, paaiškinanti visatos reiškinius, gyvosios gamtos paslaptis. Kitiems Dievas yra tolima tikrovė, beveik neturinti realios įtakos gyvenimui. Tai nelyginant per teleskopą matoma Saturno planeta. Galima nugyventi visą gyvenimą, beveik nieko apie ją nežinant.
Yra žmonių, kurie džiaugiasi Dievo dovanomis tarsi saulės spinduliais. Nors tai gaivina tikėjimą, bet jų pasaulėvaizdyje aiški riba skiria danguje esantį Dievą ir žemėje gyvenančius žmones.
Tikėjimo brandos kelyje lūžis įvyksta tuomet, kai imame suvokti bendradarbiavimą su Dievu. Dažnai tai patiriame susidūrę su užduotimis, pranokstančiomis mūsų žmogiškąsias galimybes.
Mokydamiesi bendradarbiavimo palengva suvokiame, kad mokėti priimti nėra nereikšmingiau negu duoti; leistis būti mylimam, priimti meilę nėra mažiau negu mylėti. Tad nėra paprasta kalbėti apie Dievą. Jis nėra tas, apie kurį kalbama, bet tas, kurio klausomasi.
Akivaizdu, kad kūrinys Kūrėjo atžvilgiu yra išorėje: mes, žmonės, galime Dievą pažinti iš išorės, iš gamtos, stebėdami visatą. Tačiau kas yra Kūrėjas savyje, koks yra jo „privatus“, vidinis gyvenimas ir pasaulis, galime pažinti tik iš Apreiškimo.
Dievo apreiškimo tarpsniai, aprašyti Senajame Testamente, savo pilnatvę ir baigtį pasiekė įsikūnijusiame Žodyje – Jėzuje Kristuje. Žmogumi tapęs Dievo Sūnus yra tobulas ir galutinis Tėvo Žodis. Atsiuntus Sūnų ir dovanojus Šventąją Dvasią, Dievo apreiškimas tampa visiškai užbaigtas.
Todėl Vatikano I Susirinkimas, vykęs 1870 metais, sako, kad Švenčiausia Trejybė yra tikėjimo slėpinys, vienas tų Dieve slypinčių slėpinių, apie kuriuos nebūtų galima žinoti, jei jie nebūtų apreikšti iš aukštybių.
Akivaizdu, kad mokymas apie Trejybę nėra skaičiaus problema ar savotiška aukštoji matematika, mėginanti parodyti, kaip viena ir ta pati tikrovė gali vienu metu būti vienas ir trys. Trejybę galima suprasti tik remiantis meilės prigimtimi.
Mylėti – tai trokšti būti viena su kitu neištirpstant kitame. Meilė nesugeria kito, ji gali būti viena, išlaikanti savo ir kito tapatybę bei surandant didžiausią pasitenkinimą. Meilė gali būti viena, pripažįstanti kito kitoniškumą.
Šia prasme mokymas apie Trivienį Dievą yra tikslus pasakymo: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16) išskleidimas. Dievas nėra vienišas Dievas, jis pats savaime yra bendrystė ir tik todėl gali mums pasiūlyti savo bendrystę.