Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare. Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.“ (Mt 10, 26–31)

Jis buvo tikras arfos burtininkas. Visose Kolumbijos lygumose nebuvo šventės, kurioje jis nedalyvautų.

Tam, kad šventė būtų tikra šventė, Mesė Figeredas privalėjo ten dalyvauti su savo stebuklingais pirštais, kurie visiems įkvėpdavo geros nuotaikos ir išjudindavo kojas šokti.

Vieną naktį, bekeliaujantį atokiu takeliu, jį užpuolė plėšikai. Mesė kaip tik jojo iš vestuvių asilu, tiksliau, dviem – ant vieno jis pats, o ant kito – arfa. Užklupę vagys muzikantą sumalė į miltus.

Kitą dieną Mesę užtiko kažkoks praeivis. Buvo išsitiesęs ant kelio ir priminė purviną, sukruvintą skudurą. Nelaimingasis netgi atrodė jau miręs, kol paskutiniais balso likučiais ištarė:

– Nusivedė asilus.

Ir pridūrė:

– Pavogė arfą.

O tada įkvėpė ir nusijuokė:

– Bet nepajėgė pasiimti muzikos!

(Eduardo Galeono „Muzika“; iš ispanų k. vertė Augustė Čebelytė)