Eucharistija (gr. „dėkojimas“) yra vienas iš iškiliausių Bažnyčios sakramentų, liturgija, per kurią krikščionių bendruomenė Šventojoje Dvasioje dėkingai mini Dievo Tėvo galingus meilės darbus – sukūrimą, Izraelio išrinktumą ir išlaisvinimą, savo Sūnaus Jėzaus Kristaus atsiuntimą, Jėzaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą ir taip atmindama išgyvena šį išganymo vyksmą kaip esamą.
Bažnyčia tiki realiu Jėzaus buvimu duonos ir vyno atnašų perkeitime ir bendrystę steigiančiu Šventosios Dvasios veikimu šiame bendrojo valgymo šventime. Eucharistija it aukso gija driekiasi nuo Paskutinės vakarienės per visus Bažnyčios istorijos amžius iki pat mūsų šiandienybės. Tačiau pirmaisiais – ir ne tik – amžiais švęsti Eucharistiją nebuvo lengva.
„Sine dominico non possumus“, – pasakė kankinys Emeritas IV a. pradžioje, 304 m. Dioklecianui surengus vienus žiauriausių krikščionių persekiojimų. Apkaltintas kartu su savo bendruomene dalyvavęs Eucharistijoje, jis be užuolankų prisipažino: „Be Eucharistijos negalime gyventi.“ O viena iš kankinių pridūrė: „Taip, vaikščiodavau į susirinkimus ir švęsdavau Viešpaties vakarienę su broliais, nes esu krikščionė“ („Abitenės kankinių aktai“, sk. 11 ir 7, 16).
Dėl ištikimybės Eucharistijai keturiasdešimt devyni Šiaurės Afrikos kankiniai tąkart buvo pasmerkti mirti. Saturninui ir jo bendražygiams, Abitenės kankiniams, prokonsulo valdomoje Afrikoje tikrasis gyvenimas buvo eucharistinis Jėzus. Jie veikiau buvo linkę mirti, negu atsisakyti eucharistinio valgio, amžinojo gyvenimo duonos.
