Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, nusikirsk ją! Verčiau tau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį.
Ir jei tavoji koja veda tave į nuodėmę, – nusikirsk ją, nes geriau tau luošam įžengti į gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą.
O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, – išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo Karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą.“ (Mk 9, 42–47)
Radikali, semitams būdinga paradokso kalba, kuri nurodo kiekvienam jo asmeninę atsakomybę: „tavo akis, tavo ranka...“, vadinasi, „tu pats esi sau pavojus“.
Nedera dėl blogio kaskart kaltinti kitus: kaimynus, visuomenę, vaikystę, aplinkybes, nepasiskiepijusius ir t.t.
Blogis susisuka gūžtą tavyje: jis tavo akyje, tavo rankoje, tavo širdyje. Ieškok savojo šešėlio slėpinio ir atversk jį.
Sprendimas, kaip pašalinti blogį, yra ne nukirsta, bet perkeista ranka, kad galėtų pasiūlyti savąją stiklinę vandens net ir nepažįstamam – „ne mūsiškiui“ – žmogui (Mk 9, 38–41).
Fizinis rankos (kojos, akies) sužalojimas neišlaisvina mūsų iš senojo mąstymo ir piktų minčių, kylančių iš mūsų vidaus ir vedančių mus į nuodėmę (Mk 7, 21–23).
Tik savo širdies gelmėse, Dievo malonės padedami, galime ir turime drąsiai išrauti blogį su šaknimis, atlikti giluminę amputaciją.
