Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.
Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. (Jn 1, 1–5. 14)
Graikų kalbos žodis „logos“ dažniausiai verčiamas kaip „žodis“, tačiau jis reiškia ne tik ištartą žodį, bet ir už jo slypinčią idėją, mintį, prasmę. Kodėl dieviškasis Žodis tapo kūnu? Kodėl amžinoji pasaulio Prasmė atėjo pas mus taip realiai, kad ją galima paliesti, pamatyti (1 Jn 1, 1)?
Šių dienų teologija, atsigręždama į biblinę ir patristinę tradiciją, sako, kad tikroji Dievo intencija Jėzuje Kristuje yra įlieti dieviškojo gyvenimo dovaną į žmonijos tapatybę taip giliai, kaip tik įmanoma, į pačią žmonijos prigimtį, kad ji galėtų dalyvauti dieviškoje tapatybėje.
Visiškas Trivienio Dievo atsiskleidimas žmonijai slypi asmeniškame paties Dievo įsiterpime į žmonių šeimą ir istoriją. Jėzus Kristus iš tiesų padarė Dievą mums pasiekiamą, kartu dovanodamas mums patį dieviškąjį gyvenimą mūsų pačių lygmeniu.
Pirmoji įsikūnijimo priežastis yra ne nuodėmė, bet įsūnijimas, o pačiame įsūnijime esminis yra ne pats atpirkimas, bet sudievinimas (2 Pt 1, 4). Būdamas Dievo Sūnus, Jėzus atėjo tapti žmogaus sūnumi ir suteikti mums, žmonių vaikams, galimybę tapti Dievo vaikais.
Nuostabūs Jėzuje Kristuje Dievo ir žmonijos mainai, apie kuriuos kalba Bažnyčios tėvai, reikalavo, kad Dievas pirmiausiai nužengtų pas mus Jėzuje, kad jame Dievas galėtų mus išaukštinti iki dieviškumo.
Įsikūnijimas yra didžiausia Dievo dovana žmonijai – savęs atidavimas (Rom 5, 5; 1 Jn 4, 8). Ši dieviškoji savidava taip pat išreiškia didžiausią Dievo pagarbą ir meilę žmogiškajam orumui, nepažeidžiant žmogaus laisvės (Jn 3, 16–17; 1 Jn 1, 1–2; 4, 8–19).