„Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra Dangaus Karalystė.
Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti.
Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisybės, nes jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dangaus Karalystė“ (Mt 5, 1–10).
Per palaiminimus išryškėja paties Kristaus slėpinys, jais mes esame kviečiami į bendrystę su Kristumi. Palaiminimai krikščioniui pasiekiami dėl to, kad pirmavaizdiškai yra įgyvendinti pirmiausia pačiame Jėzuje Kristuje.
Būtent jis, neturintis kur galvos priglausti (Mt 8, 20), yra tikras vargdienis; jis, galintis pasakyti: „Ateikite, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29), yra tikras romusis; būtent jis yra tyraširdis, todėl nuolatos ir regi Dievą; būtent jis yra taikdarys, jis yra kenčiantis dėl Dievo valios.
Tačiau kaip tik dėl paslėptojo kristologinio pobūdžio palaiminimai yra ir kelrodžiai Bažnyčiai, turinčiai įžvelgti juose savo matmenį; šie kelrodžiai veikia kiekvieną krikščionį, nors dėl pašaukimų gausybės – kaskart ir skirtingai.
