Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.“ (Jn 15, 1–8)
Jėzau mokyme dažniausiai atsispindi to meto kasdieniški gyvenimo pavyzdžiai. Šį kartą jis pateikia mums šakelės ir vynmedžio alegoriją: „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių“ (Jn 15, 1–2).
Žodis „apvalyti“ gali irgi skambėti neigiamai, tačiau taip nėra. Vynininkas, taip elgdamasis, pasitiki šia atžala ir žino, kad ji gali atnešti vaisių. Jeigu jis jos neapvalys, vynmedžio galia išsieikvos ir galbūt užderės daugiau vynuogių kekių negu įprasta, tačiau uogos bus smulkios ir rūgščios, o vyno gradacija žema. Ir jeigu taip tęsiasi keletą metų, tada vynmedis sulaukėja.
Kai Dievas, nešinas kryžiumi, įžengia į mūsų gyvenimą, tai nereiškia, kad jis yra supykęs ant mūsų. Jis paprasčiausiai nori mus apvalyti. Jis netrokšta apsunkinti mūsų gyvenimo, bet greičiau priešingai – apvalydamas, jis mus apsaugo nuo to, kas yra netikra ir paviršutiniška, kad išryškėtų jo dieviškasis paveikslas mumyse.
Gyventi, vadinasi, rinktis, o rinktis – atsisakyti. Žmogus, kuris nori gyvenime daug padaryti, pamatyti, išgirsti, dažniausiai greitai išsibarsto ir išsisemia. Reikia turėti nemažai drąsos rinktis, paliekant antraeilius dalykus, kad galėtume susikoncentruoti į tai, kas yra svarbiausia.
Bet ar tikrai kažką pamatė? Ar tikrai praturtėjo savo dvasia? Vargu. Bet jeigu jis būtų stabtelėjęs prie vieno jam labiausiai patikusio paveikslo ir kitus užmiršęs, tai jis ne tik akimis būtų kažką pamatęs ir atradęs, bet ir savyje kažką pajutęs.
Gyvenimo esmė matuojama ne nugyventų metų kiekiu, o jų kokybe, ne veikla, o buvimu. Tačiau dažnai tai užmirštame. Galbūt todėl šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje net šešis kartus nuskamba žodis „pasilikti“.
Atrasdami laiko maldai, mes pasiliekame Kristuje, atnaujiname tą dieviškąjį gyvenimą, kurį įskiepijo mumyse Šventoji Dvasia krikšto metu. Maldoje Dievas mus apvalo, suteikdamas mums suvokimą, kas šiame gyvenime duoda vaisių, vadinasi, ir puikaus vyno, kuris Biblijoje simbolizuoja meilę, džiaugsmą, teisingumą.
Jei vaisius, kurį turime duoti, yra meilė, tai jos sąlyga yra „pasilikimas“. Bažnyčios tėvai tai vadino „perseverantia“, arba kantrus laikymasis bendrystėje su Viešpačiu visuose gyvenimo sūkuriuose.
Pradžioje būna lengva, bet paskui tenka patirti monotoniškus dykumų kelius, kuriais reikia žengti per gyvenimą, kantriai ir ištikimai einant pirmyn bei gyvenant Dievo žodžiu, Dievo valia. O juk būtent taip ir atsiranda geras ir išlaikytas vynas – meilė Viešpačiui ir gilaus atradimo džiaugsmas.