O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje.

Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip buvo jiems paskelbta.

Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose. (Lk 2, 16–21)

Liturginė Kalėdų iškilmė baigiasi šiandien – aštuntąją Kalėdų dieną, arba pirmąją mūsų Viešpaties metų dieną. Ši diena turtinga svarbių minėjimų.

Pirmiausia švenčiame Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmę. Jėzus „gimė iš moters“ (Gal 4, 4), ir ta moteris yra Marija, mergelė iš Nazareto, į kurią Dievas pažvelgė su išskirtine meile (Lk 1, 48).

Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia (Lk 1, 35) ir Dievo valia pagimdė tą, kurį tik Dievas galėjo duoti žmonijai. Šventoji Dvasia savo galybe pridengė Marijos įsčias ir ją padarė paties Viešpaties motina: Jėzus bus vadinamas Marijos sūnumi ir Dievo Sūnumi.

Šiandien taip pat minime dieną, kai kūdikiui buvo duotas Jėzaus vardas (Lk 2, 21). Kaip reikalavo Įstatymas, Jėzus buvo apipjaustytas, kad įžengtų į „šventąją sandorą“, kurią Dievas sudarė su Abraomu (Pr 17, 10–11).
Dievas savo galia „prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame“ (Ef 1, 20–21). „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).
br. Ramūnas Mizgiris, OFM

Lukas mini šį įvykį, kadangi jis yra svarbus ir būtinas Jėzaus tapatybei ir priklausymui, net ir žinant, kad tai Naujoji Sandora, kurioje svarbiau ne žmogaus rankomis atliktas apipjaustymas (Kol 2, 11), bet širdies apipjaustymas, kurio reikalavo ir pranašai (Jer 4, 4).

Per apipjaustymo ceremoniją gimusiam vaikui duodamas vardas. Juozapas ir Marija jį pavadina Jėzus (hebr. „Ješua“). Iš tikrųjų šis vardas, susijęs su netariamuoju Dievo vardu Jahvė, duotas ne žmonių, o paties Dievo.

Jėzus gimsta dėl Dievo noro ir Jo veikimu todėl ir vardą gauna iš Dievo. „Ješua“ reiškia išganymo šaukimąsi – „Viešpatie, išgelbėk!“, bet taip pat ir išganomąjį veiksmą – „Viešpats išgelbsti“.

Išganinga Jėzaus vardo galia daug kartų paliudyta Biblijoje. Jėzaus viešojo gyvenimo metu jo mokiniai Jėzaus vardu gydo ligonius, išvaro demonus ir daro stebuklus: „Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: ‘Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo’“ (Lk 10, 17).

Dievas savo galia „prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame“ (Ef 1, 20–21). „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).
Dievo Sūnaus gimimas žmogaus kūne (Jn 1, 14) skelbia, kad Dievas yra taikoje su žmonėmis ir kad, nepaisant mūsų nuodėmių ir egoizmo, nėra įsižeidęs ir nusigręžęs, bet priešingai, atskleidžia savo gerumą, savo bendrystės atvirumą per savo Sūnaus dovaną.
br. Ramūnas Mizgiris, OFM

Krikščionių tikėjimo esmė yra lūpomis išpažinti ir širdimi tikėti, kad Jėzus yra Viešpats ir kad Dievas jį prikėlė iš numirusių (Rom 10, 9–13). Pirmieji krikščionys būtent ir yra tie, kurie pripažįsta Jėzų kaip Viešpatį ir prisistato kaip besišaukiantieji jo vardo.

Pirmąją naujųjų metų dieną švenčiame ir Pasaulinės taikos dieną, nes Kristus, Dievo Sūnus, yra mūsų taika. Šv. Mišių „Garbės himne“ giedant „o žemėje ramybė geros valios žmonėms“, norima visų pirma pasakyti, kad taika arba ramybė yra Dievo pasiūlyta dovana.

Dievo Sūnaus gimimas žmogaus kūne (Jn 1, 14) skelbia, kad Dievas yra taikoje su žmonėmis ir kad, nepaisant mūsų nuodėmių ir egoizmo, nėra įsižeidęs ir nusigręžęs, bet priešingai, atskleidžia savo gerumą, savo bendrystės atvirumą per savo Sūnaus dovaną.

Todėl Jėzus Kristus mums atneša Dievo taiką ir ramybę. Tačiau „taika“ turi taip pat ir kitą pobūdį. Jei priimame taiką kaip Dievo dovaną, esame pašaukti ir ja gyventi: palaikydami bendrystės ir paklusnumo santykį su Dievu ir šalia esančiais žmonėmis.
Todėl Jėzus Kristus mums atneša Dievo taiką ir ramybę. Tačiau „taika“ turi taip pat ir kitą pobūdį. Jei priimame taiką kaip Dievo dovaną, esame pašaukti ir ja gyventi: palaikydami bendrystės ir paklusnumo santykį su Dievu ir šalia esančiais žmonėmis. Pagaliau pasaulis šiandien švenčia perėjimą iš senųjų į naujuosius metus. Tačiau tikinčiajam nereikia švęsti nei metų pabaigos, nei naujų metų pradžios, nes jis kasdien švenčia laiko virsmą amžinybe.
br. Ramūnas Mizgiris, OFM

Pagaliau pasaulis šiandien švenčia perėjimą iš senųjų į naujuosius metus. Tačiau tikinčiajam nereikia švęsti nei metų pabaigos, nei naujų metų pradžios, nes jis kasdien švenčia laiko virsmą amžinybe.

Laikas yra pašventintas mūsų buvimu su Dievu. Galėjome nebūti, bet esame. Amžinybė prasidėjo su kiekvieno iš mūsų gimimu, nes Dievas mus pašaukė iš nebūties ir Jėzaus Kristaus įsikūnijimu, mirtimi ir prisikėlimu atgimdė naujam gyvenimui.

Nebereikia laukti kažko naujo gruodžio 31-osios vidurnaktį, o jei ir verta kažko dar laukti ir trokšti, tai ne naujųjų metų, bet naujo žmogaus:

„Privalu atsižadėti ankstesniojo senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 22–24; plg. 1 Kor 5, 7; 2 Kor 5, 17; Kol 3, 9–10).