Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms. Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže – tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių.

Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. Jei kurioje vietoje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos.“

Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė. (Mk 6, 7–13)

Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus imasi iniciatyvos siųsti dvylika apaštalų į misiją. Išties graikiškas žodis „apostolos“ reiškia „pasiuntinys“ ir iš pradžių taip vadinti tik tie dvylika vyrų, kuriuos Jėzus pašaukė būti jo artimiausiais bendradarbiais ir liudytojais.

Tai, kad Jėzus kviečia kai kuriuos mokinius tiesiogiai bendradarbiauti jo misijoje, parodo jo meilę ir pasitikėjimą: jis mielai priima pagalbą, kurią gali kiti žmonės suteikti jo darbui; jis žino jų ribotumą, silpnumą, bet jų neatstumia, dar daugiau, net suteikia jiems garbę būti jo pasiuntiniais.

Kaip žinia, Evangelija visada turi būti skelbiama paprastai, nes ji skelbia pasaulį išgelbėjusį kryžių. Išganymas ateina iš kryžiaus slėpinio, kurį apreiškia Dievas: „Kristus mane siuntė Evangelijos skelbti, tiktai ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius neliktų be galios“ (1 Kor 1, 17).

Vadinasi, mes neturime verstis per galvą, kad išgelbėtume pasaulį. Pasaulis jau yra išgelbėtas. Ką galime daryti, tai dėkingai gyventi Dievo išganymo malone: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!” (Mt 10, 8).

Todėl Jėzus pirmiausia pabrėžia tai, kuo jo mokiniai privalo būti, o ne tai, ką jie turi sakyti. Išties šio sekmadienio skaitinyje aptinkame tik vieną žodį, ką apaštalai turi skelbti žmonėms – „ragino atsiversti“, – tuo tarpu girdime ilgą sąrašą nuorodų, kaip jie turi skelbti.

Dvylika gali skelbti kitiems atsivertimą tik parodydami, kad jie patys yra atsivertę: yra ir gyvena kaip Jėzus. Per pasaulio dykumą einama su savim nešantis tik esminius dalykus – Evangeliją ir Bažnyčios tikėjimą, kurio išraiška yra Katalikų Bažnyčios katekizmas.

Tai, kuo esame, kalba garsiau negu tai, ką sakome. Kol nesame beturčiai dvasioje, kiekvienas dalykas, kurį duodame arba apie kurį kalbame, nėra dovana, bet – galios demonstravimas kitiems. Jau Senajame Testamente paprastumas ir nuoširdumas yra priemonės, kuriomis Dievas keičia pasaulį (1 Sam 2, 1–10; Iš 3, 11; Ts 7, 2).