Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė: jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi.“ Dar daug kitų paraginimų jis davė tautai ir skelbė Gerąją Naujieną. (Lk 3, 10–18)
Pagal seną Bažnyčios tradiciją trečiasis advento sekmadienis vadinamas džiaugsmo sekmadieniu (lot. „Gaudete“ – džiaukitės). Šio sekmadienio šv. Mišios pradedamos apaštalo Pauliaus paraginimu: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Viešpats yra arti!“ (Fil 4, 4–5).
Paulius sėdi įkalintas Romoje, bet rašo apie džiaugsmą, nes, patyręs Jėzaus Kristaus artumą, yra širdyje laisvas ir kupinas vidinės šviesos. Evangelijos tekstas akcentuoja širdies išlaisvinimą – atgailos kelią, be kurio neįmanomas džiaugsmingas Viešpaties laukimas, tikroji viltis.
Nuoširdžiai atgailaujant kyla klausimas: „Ką turiu daryti?“ Apaštalo Petro pamokslas per Sekmines palietė besiklausančiųjų širdis ir jie klausė: „Ką mums daryti, broliai?“ (Apd 2, 37). Klausimas apie darbus, kuriuos reikia atlikti, atskleidžia atgailos vertę, Šventosios Dvasios paliestos ir besikeičiančios širdies aidą.
Darbai, kuriuose pasimato gyvenimo pokyčiai, ir kartu rimta atgaila yra nuoširdi meilė artimui, dalijimasis su kitais tuo, ką turiu. Pasidalijimas – mūsų širdyje įvykusio atsivertimo įrodymas, gyvo tikėjimo ženklas. Jonas Krikštytojas nesiekia, kad jo klausytojai atiduotų vienintelius marškinius, kuriuos jie turi. Jis prašo iš žmonių ne didvyriškumo, bet gailestingumo, konkrečios meilės artimui, socialinio solidarumo.
Tikros atgailos kelias į Dievą neišvengiamai eina per mūsų meilę artimui: „Jei kas sakytų: ‚Aš mylių Dievą‘, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20).
Muitininkai įkūnija pelno godumą, nesąžiningumą, savo tautos išdavystę, nes dažniausiai tarnaudavo viešpataujantiems svetimšaliams. Net ir jie nėra pašalinti iš išganymo kelio. Jonas reikalauja, ne kad jie apleistų savo mokesčių rinkimo amatą, bet kad nelobtų, apgaudinėdami kitus. Vėliau taip elgsis ir Jėzus, pavyzdžiui, su muitininku Zachiejumi (Lk 19, 1–10).
Žydams buvo draudžiama karinė tarnyba. Taigi kariai, kurie kreipiasi į Krikštytoją, yra pagonys. Vadinasi, bet kuris socialinis, tautinis ar religinis apribojimas yra peržengiamas: „Visi žmonės išvys išgelbėjimą“ (Lk 3, 6). Įprastos romėno kario nuodėmės – piktnaudžiavimas jėga, plėšikavimas, šantažas. Šio elgesio šaknis yra gobšumas, kuris turi būti pakeistas pasitenkinimu savo alga. Iš jų irgi nereikalaujama pakeisti savo profesijos.
Jonas Krikštytojas, pasirinkęs asketinį gyvenimą dykumoje, neužkrauna savo gyvenimo būdo kitiems, bet seka pranašo Michėjo mokymu: „Marusis, jis tau pasakė, kas yra gera ir ko iš tavęs Viešpats reikalauja: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu“ (Mch 6, 8).
Viešpatį pasitinkame įprastame mūsų gyvenime, o ne išskirtiniuose dalykuose. Svarbiau yra ištikimybė kasdienybei, negu įspūdingi ar antgamtiniai veiksmai. Atsivertimas įvyksta ne išorėje, bet viduje. Vadinasi, einame pasitikti Kristaus likdami savo vietoje.
Tad Jonas yra ne tik atgailos pamokslautojas, bet Viešpaties atėjimo skelbėjas. Visa tai buvo neaišku žmonėms. Dėl to Jonas įvardija savo tikrąją tapatybę: jis yra Ateinančiojo tarnas, kuriam jis nevertas atrišti kurpių dirželio.
Jono nusižeminimas prieš Mesiją negalėjo būti radikalesnis ir visiškai išsklaidantis žmonių abejones. Krikštytojas paaiškina, jog jis nepakylėja žmogaus prie Dievo. Jis krikštija vandeniu, t. y. paprasčiausiai panardina žmogų jo tiesoje, jo ribotumo ir mirties vandenyje, laukiant kol ateis už jį galingesnis.
Būtent jisai panardins žmogų Šventojoje Dvasioje, paties Dievo gyvenime. Nes jis, dieviškasis Žodis, prisiėmė mūsų žmogiškąją prigimtį, kad mes taptume jo dieviškosios prigimties dalininkais (2 Pt 1, 4). Tik taip Dievo ugnis – pirmųjų krikščionių laikyta Dvasios išsiliejimo per Sekmines įvaizdžiu (Apd 2, 1–4), o Senajame Testamente Dievo buvimo įvaizdžiu (Iš 3, 2–3) – sudegina žmoguje visokį blogį ir jį apvalo, atnešdama jam išganymą ir dieviškojo džiaugsmo artumą.
Išties teksto pabaigoje pabrėžiama, kad Jonas Krikštytojas „skelbė Gerąją Naujieną“ (gr. „Euanghélion“), skelbė ateinantį Išganytoją, kuris „naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29). Jam įžengus į mūsų gyvenimą, pelai – mūsų nuodėmė – bus pašalintos amžinai, t. y. sudeginti neužgesinama ugnimi.