Romos Katalikų Bažnyčia praeitą ketvirtadienį šventė Kristaus Žengimo į dangų (Šeštinių) iškilmę, o šiandien – septintasis Velykų sekmadienis. Evangelijos ištrauka skaitoma iš Jono evangelijos septyniolikto skyriaus.
Jėzus kalba kaip Užtarėjas ir savo žodžiais kreipiasi tiesiog į Tėvą, o ne į mokinius. Mokiniai tik nugirsta. Akių pakėlimas į dangų ir kreipinys „Tėve“ – būdingas Jėzaus elgesys maldoje (Jn 11, 41; Lk 11, 2).
Jėzus meldžiasi už tikinčiuosius, kad jie galiausiai būtų su juo danguje. Tuomet jie matys jo šlovę ne tarsi veidrodyje, bet atidengtu veidu:
„Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas“ (2 Kor 3, 18); „Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė kas būsime. Mes žinome, kad kai jis pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3, 2).
Šį slėpinį „jau ir dar ne“ savitai išsako maldoje vokiečių poetas Raineris Maria Rilke:
Kaimyne Dieve, jei naktim už sienos
tave trukdau kada bilsmu gaudžiu,
tai tik todėl, kad aš tave girdžiu
alsuojant ir žinau: tu menėj vienas.
Ir niekas, jei ištiktų negalia,
tau gerti nepaduos, nors tiesi ranką,
o aš klausaus. Vien ženklo man užtenka:
juk aš šalia.
Tarp mudviejų juk atsitiktinai
tik siena ši; ir jei kada išsprūs
šūksnys iš lūpų tau ar man, jinai
galbūt sugrius, gal subyrės visai.
Iš tavo ji paveikslų ištisai.
Paveikslai kaip vardai tave paslėpę.
Ir jeigu kartais mano gelmėse
sužibs tave įžvelgianti šviesa,
tik rėmų blizgesys jai atsiliepia.
Ir vėl jutimai mano išsikvėpę
vis nuo tavęs toli, vis tremtyse.
(Vertė A. Gailius)