Sekmadienio Evangelija. „Iš kur tu imsi gyvojo vandens?“

Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti.“ (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.)

Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ,Duok man gerti‘, – rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“

Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“

Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“

Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai!“

Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia.“ Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro.“ Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: ,Neturiu vyro‘, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei.“

Moteris atsiliepė: „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti.“

Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų.

Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.“

Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas (tai yra Dievo Pateptasis – Kristus). Atėjęs jis mums viską paskelbs.“ Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“ (Jn 4, 5–26).

Vanduo girdo ir gerus, ir blogus, kaip kad saulė šviečia geriesiems ir blogiesiems. Kristus per visus Evangelijos puslapius mus moko, jog ištroškusiam žmogui būtina paduoti atsigerti, nepaisant geras jis ar blogas. Prie Jokūbo šulinio susitinka du žmonės – žydas ir samarietė.

Jėzus ištroškęs ir prašo vandens. Moteris nustemba: juk žydai nesikalba su samariečiais, juo labiau žydas vyras niekada neužkalbins sutiktos moters samarietės. Tačiau Jėzus elgiasi nelauktai: jis griauna žydus ir samariečius skiriančią sieną.

„Šešta valanda“ (Jn 4, 6) yra šviesiausia, nes saulė tuo metu pačiame zenite, o samarietė – siaubingoje naktyje. Jėzus žino, kaip neigiamai ji vertina save, tačiau neteisia ir nesmerkia, nepasirodo esąs viršesnis ir nemoralizuoja.

Priešingai – prisiartina lyg pavargęs elgeta ir prašo jos pagalbos. Jis pasitiki šia moterimi, kuri pati greičiausiai nebetiki turinti kokią nors vertę, ir savo pasitikėjimu grąžina jai orumą bei savo vertės pajutimą.

Vanduo teikia gyvybę. Nesant lietaus, žemė išdžiūva, žmonės miršta iš bado. Vanduo yra ir simbolis: Jėzus atėjo numalšinti mūsų Dievo artumos troškulio, bendrystės troškulio, prasmės troškulio. Jis taip pat apreiškia, kad gerdami iš Dievo meilės ir gailestingumo šaltinių, mes patys tapsime meilės ir gailestingumo šaltiniais.