Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo.“

Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo.

Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą.

Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. (Jn 20, 1–9)

Gyveno kartą mažas vikšrelis, kuris savo smulkutėmis kojytėmis iš visų jėgų ryžtingai keliavo saulės link. Jį pamatė žiogas ir, būdamas smalsus, paklausė: „Kur keliauji?“

Nelėtindamas žingsnio vikšras atsakė: „Šiąnakt mačiau sapną: buvau šio kalno viršūnėje ir žavėjausi slėniu. Man labai patiko tai, ką pamačiau, tad nutariau užlipti ant kalno.“

„Ar iš proto išėjai? Nė nesvajok ten užkopti! Juk tau net akmenėlis yra didžiulis kalnas, balutė – jūra, o šakelė – neįveikiama kliūtis.“

Vikšrelis nesiklausė, rangydamasis ir vinguriuodamas jis skubėjo į priekį. Jį pamatė tarakonas juodais, blizgančiais šarvais: „Vikšre, kur taip skubi?“

Sunkiai gaudydamas orą vikšrelis atsakė: „Mačiau sapną ir noriu jį įgyvendinti. Užlipsiu į kalną ir pažvelgsiu iš aukštai į mūsų pasaulį.“ Tarakonas tik bjauriai nusikvatojo.

Visi, kas sutikdavo vikšrelį: vorai, kurmiai, varlės, gėlės, net ir pelės, kartojo tą patį: „Liaukis. Tau niekada nepavyks!“ Bet vikšras keliavo toliau.

Tačiau jo jėgos seko, kol visai nuvargęs vikšrelis sustojo pailsėti. Bet iš pradžių jis susisuko nakčiai slėptuvę – tokį tvirtą tarsi odinį maišelį, į kurį visas susisupo.

Visi miško gyvūnėliai susirinko pažiūrėti į kapą to, kurį manė esant pačiu kvailiausiu kūriniu Žemėje ir kuris mirė stengdamasis įgyvendinti neprotingą savo svajonę.

Vieną rytą, kai saulė ypač maloniai švietė, daug jų susirinko prie vikšrelio kapo, kuris tapo paminklu kvailumui ir atminimu bepročiams, siekiantiems neįmanomų dalykų.

Staiga gyvūnėliai pastebėjo, kad standus apvalkalas perplyšo ir iš jo išlindo du ūseliai, o paskui lėtai lėtai ir du nuostabūs vaivorykštiniai sparnai bei mažytis drugelio kūnelis, kuris pakilo į orą ir išskleidė visu gražumu puikiuosius sparnus.

Gyvūnėliai sutrikę tylėjo. Jie suklydo ir dabar jautėsi labai kvailai. Vikšrelis lengvai įgyvendino svajonę, dėl kurios gyveno, mirė ir atgimė, – svajonę pasiekti klano viršūnę.