Šio sekmadienio Evangelijos palyginime regime garstyčios grūdelio įvaizdį – vaizdinė užuomina į Dievo Karalystės visuotinumą (Ez 17, 23; 31, 6; Dan 4, 17–19) ir atskirus dvasinio augimo etapus, kad su viltimi būtų galima laukti Dvasios vaisių (Ef 4, 15; Gal 5, 22–23).
Mokymas, kurį pateikia Jėzus, yra jo Evangelija ir jo paties asmuo, nes kas gali būti mažiausia ir silpniausia pasaulyje už gyvenimą, kuris baigiasi kryžiaus mirtimi. Tačiau visoje gyvybės istorijoje nauja prasideda kone neregimai – to galima nė nepastebėti. Jėzaus prisikėlimas pasaulio istorijos lygmeniu į akis nekrinta, yra mažiausias istorijos grūdelis. Prisikėlimas pasaulin įžengia tik keliais slėpiningais pasirodymais išrinktiesiems.
Ir vis dėlto šis garstyčios grūdelis, kuriame glūdi Dievo potencialas, tampa medžiu – Bažnyčia. Ji augo laistoma Dievo žodžiu ir apaštalų liudijimo krauju. Netrukus ji tapo didžiuliu medžiu, savo šakomis apimančiu visą žinomą pasaulį. Visos tautos tarsi padangių paukščiai atskrenda ir sutupia jo šakose, jos priima Krikštą ir pačios tampa medžio šakomis.
Palyginimas apie garstyčios grūdelį mus taip pat kviečia kantriam dvasiniam augimui. Šio amžiaus moto „I need now!“ (angl. „Man reikia dabar!“) siūlo viską pasiekti per vieną akimirką. Tačiau brandžiu krikščioniu netampama pamojus stebuklinga lazdele. Dvasinis žmogaus augimas, bendradarbiaujant su Dievo malone, vyksta pamažu, žingsnis po žingsnio, taip, kaip dygstančio grūdo.
