Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus.
Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve.“ (Jn 3, 14–21)
Ketvirto gavėnios sekmadienio Evangelijos skaitinyje girdime ištrauką iš Jėzaus ir Nikodemo pokalbio nakties metu (Jn 3, 2). Nikodemo, aukščiausios žydų tarybos nario, atėjimas pas Jėzų slapčia naktį rodo netikėjimo ir nežinios tamsą.
Tačiau šioje aplinkoje blyksteli vienas gražiausių ir labiausiai paguodžiančių Biblijos sakinių: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3, 16).
Čia – visos Evangelijos santrauka. „Nėra svarbu, ar egzistuoja Dievas; svarbu žinoti, ar yra meilė”, – rašė danų filosofas Sorenas Kierkegaardas († 1855). Ir Šventasis Raštas tai patvirtina: Dievas yra meilė (Jn 13, 1; Rom 5, 8; 1 Jn 4, 8. 16).
Kaip žinome, tas Tėvo besąlygiškas „atidavė“ patyrė dramatišką raidą, atvedusią iki Sūnaus aukos ant kryžiaus. Visas Jėzaus gyvenimas yra Dievo meilės iškalbus ženklas, tačiau ypatingu būdu jis atsiskleidžia jo mirtyje. Kryžiuje Dievas atsigręžia prieš save patį, atiduodamas save, kad pakeltų ir išgelbėtų žmogų – tai pati didžiausia meilė.
Išminties knyga, komentuodama Mozės dykumoje iškeltą varinį žaltį (Sk 21, 4–9), rašo: „Juk kas gręždavosi jo link, būdavo išgelbėtas ne per daiktą, į kurį žvelgė, bet per tave, visų Gelbėtoją“ (Išm 16, 7). Tik Dievas gali būti tikrojo išgelbėjimo autorius, nes kas mato Jėzų, iškeltą ant kryžiaus, tas mato Tėvą (Jn 14, 8–11).
Tad kryžius yra galutinis ženklas, duotas mums, kad suprastume Dievo ir žmogaus tiesą: visi esame sukurti ir atpirkti Dievo, kuris iš begalinės meilės paaukojo savo vienatinį Sūnų. Kai Jėzus bus „iškeltas“ – tai nuoroda ne tik į besiartinančią kryžiaus kančią, bet ir jo išaukštinimą. Mat graikų kalbos žodis „iškeltas“ turi dvi reikšmes: fizinį pakylėjimą nuo žemės – nukryžiavimo atveju, ir dvasinį pakylėjimą, pagerbimą, išaukštinimą – prisikėlimo atveju.