Apaštalai gauna Šventąją Dvasią, kylančią iš Tėvo per Sūnų, Sekminių dieną ir skelbia „įstabius Dievo darbus“ (Apd 2, 11). Uždėdami rankas jie perduoda naujai pakrikštytiesiems tos pačios Dvasios dovaną: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5).
Per ilgus amžius Bažnyčia, teikdama Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus, perduoda ją savo vaikams, kurie siunčiami skelbti ir skleisti Dievo meilės visoms tautoms, nes meilės kalba visuotinė ir visiems prieinama.
Sekminių iškilmėje Šventasis Raštas mums dar kartą sako, kokia turi būti bendruomenė, kad gautų Šventosios Dvasios dovaną. Apaštalų darbuose teigiama, jog „mokiniai buvo drauge vienoje vietoje“ (Apd 2, 1).
Ta vieta yra Paskutinės vakarienės menė, aukštutinis kambarys, kuriame Jėzus su mokiniais valgė Paskutinę vakarienę, kur jis pasirodė jiems prisikėlęs, kambarys, kuris tapo gimstančios Bažnyčios buveine (Apd 1, 13).
Vis dėlto Apaštalų darbuose labiau norima nurodyti mokinių vidinę nuostatą, negu kreipti dėmesį į fizinę vietą: „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai“ (Apd 1, 14).
Tad Šventosios Dvasios atėjimo sąlyga yra mokinių vienybė, o vienybės išankstinė prielaida – malda. Juk tik maldoje žmogus, atgimęs Krikšto vandenyje, toliau auga ir gauna dievišką šviesą, atpažįsta Dievo valią ir geba pagal ją gyventi.
