Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus.“ Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“ (Mt 22, 15–21)
Jėzaus laikais okupuotos provincijos (Palestina buvo okupuota 6 m. po Kr.) privalėjo mokėti Romos imperijai nemažus mokesčius. Mokesčių mokėjimas Romos valdžiai taps viena iš priežasčių, inicijavusių pirmąjį žydų sukilimą ir dėl kurios bus sunaikinta Jeruzalė bei šventykla 70 m. po Kr.
Imperatoriaus paveikslas ant monetos žydams buvo papiktinimas, nes pirmasis Dievo įsakymas draudė atkurti bet kokį žmogaus ar gyvūno atvaizdą (Iš 20, 4). Jėzaus laikais Palestinoje, siekiant išvengti nesklandumų įaudrintoje visuomenėje, net buvo nukalti romėniški pinigai su įrašu ir be jokio atvaizdo.
Bet žydų ir imperatoriaus šalininkai, šiaip jau tarpusavyje nesitariantys, ištraukė okupanto pinigą su ciesoriaus atvaizdu ir užduoda klastingą klausimą Jėzui. Jėzaus asmuo juos lyg ir suvienija. Tačiau jie neišgirsta atsakymo, kuriuo remdamiesi būtų galėję jį apkaltinti ciesoriaus kritika ar Dievo įsakymo nesilaikymu.
Jėzus jų paprašo parodyti mokesčių pinigą, ant kurio yra imperatoriaus Tiberijaus atvaizdas ir įrašas „Tiberius Caesar Divi Augusti Filius Augustus Pontifex Maximus“ (lot. „Ciesorius Tiberijus Augustas, sūnus dieviškojo Augusto, didysis kunigas“), ir leidžia savo klausytojams suprasti, jog šis pinigas priklauso ciesoriui.
Tuo jis pripažįsta imperatoriaus teisėtumą ir autonomiją, tačiau ciesoriaus ir Dievo nestato į vieną gretą, nes ciesorius irgi priklauso nuo Dievo ir turi atsakyti jam. „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui“, vadinasi: „Atiduokite ciesoriui tai, ką Dievas nori, kad būtų atiduota ciesoriui.“ Visų, o tuo pačiu ciesoriaus, Kūrėjas ir Viešpats yra Dievas.
Nesame padalinti tarp dviejų priklausomybių ar priversti tarnauti „dviem šeimininkams“ (Mt 6, 24). Krikščionys yra laisvi nepaklusti valstybei ir net jai pasipriešinti, jei ji sukyla prieš Dievą ir jo įsakymus. Prieš paklūstant žmonėms, pirmiau reikia paklūsti Dievui ir savo sąžinei. Negalima atiduoti Dievo dovanotos sielos ciesoriui (Mt 10, 28).
Žodis „paveikslas“ (gr. „eikộn“; iš čia kilo žodis „ikona“) Jėzaus klausytojams primena vieną gerai žinomą biblinę ištarmę, užrašytą pirmajame Biblijos puslapyje: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį“ (Pr 1, 27).
Kiekviename žmogaus veide – net jei jis yra išblukęs, sudūlėjęs ar sudarkytas – mažiau ar labiau įspaustas Dievo paveikslas. Žmogus iš prigimties priklauso Dievui, jis yra Viešpaties „ikona“ ir įkūnija tą nematomą Veidą, savyje turi dieviškumo pėdsaką.
Todėl žmogus turi prigimtinę teisę sugrąžinti Dievo paveikslą Dievui. Politinė valdžia ar įvairūs kiti pavojai kartais gali bandyti pasiglemžti žmogų, apriboti jo laisvę ir kėsintis atimti iš jo panašumą į Kūrėją. Tada žmogui privalu tarti „ne“ (Apr 13, 10).
Šventasis Paulius buvo pirmasis, padaręs praktines išvadas iš šio Jėzaus mokymo. Jis rašo: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai. Juk todėl ir mokesčius mokate, o anie yra Dievo tarnautojai“ (Rom 13, 1. 6). Mokėti sąžiningai mokesčius yra teisingumo pareiga, kurianti bendrąją visuomenės gerovę.
Todėl krikščionys stebi tikrovę, kurioje jie gyvena, kad suprastų šios tikrovės prasmę. Jie yra pašaukti bendrauti su pasauliu (Rom 13, 5–7; 1 Pt 2, 13–17). Jie turi turėti savo politinę, socialinę, ekonominę nuomonę, perskaitytą Evangelijos šviesoje.