Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais. Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo:

„Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!“ (Lk 24, 1–7)

Viltis yra į ateitį nukreiptas ilgesingas gėrio laukimas, lydimas it uola tvirto pasitikėjimo „gyvuoju Dievu, kuris yra visų žmonių, o ypač tikinčiųjų, Gelbėtojas“. (1 Tim 4, 10)

Tai siejama tiek su konkrečiais gyvenimo įvykiais, tiek su nuodėmių atleidimu, išlaisvinimu iš priešiškų galybių, ligų ir mirties, naujojo dangaus bei naujos žemės sukūrimu, visų žmonių išganymu.

Viltis veda mus tikėti, kad egzistuoja kūrinija, besiplėtojanti iki galutinio išsipildymo, kai Dievas bus „viskas visame kame“. (1 Kor 15, 28)

Rojus yra apsikabinimas su Dievu, begaline meile, o ten įžengiame dėka Jėzaus, kuris mirė už mūsų nuodėmes ant kryžiaus ir prisikėlė mus nuteisinti.

Jėzus nori mus ten nuvesti su tuo mažu ar gausiu mūsų gyvenime buvusiu gėriu, kad niekas nebūtų prarasta iš to, kas jau atpirkta.

Į Tėvo namus jis atsineš ir visa tai, kam dar reikia atpirkimo: viso gyvenimo trūkumus ir klaidas. Tai yra mūsų egzistencijos tikslas: kad visa būtų atbaigta ir perkeista į meilę.

Išties vieną dieną suprasime, kad kiekviename žmoguje glūdi tiesos dalis. Tą akimirką bus gražu suvokti, kad niekas nebuvo prarasta, nė viena šypsena, nė viena ašara.

Nepaisant to, koks ilgas būtų mūsų gyvenimas, atrodys, jog jis pragyventas vienu atokvėpiu. Ir kad kūrimas nesustojo šeštą Pradžios knygos dieną, bet nepaliaujamai tęsėsi, nes Dievas visuomet mumis rūpinosi:

„Jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios?“ (Mt 18, 12)

Vilties dėka žinome, jog Viešpats nori savo gailestingumu galutinai išgydyti sužeistas ir nužemintas širdis, visa tai, ką žmogus savo bedievyste sugadino, – ir kad taip jis atkuria naują pasaulį ir naują žmoniją, galutinai sutaikindamas juos savo meile.

Tik išmokę į viską žvelgti Šventosios Dvasios šviesoje, pažinsime, kad viskas yra malonė. Viskas yra dovana. Gerai įsimąsčius pasirodo, kad – istorijoje, taip pat mūsų gyvenime – veikiame ne tiek mes, bet visų pirma Dievas:

„Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“ (1 Jn 4, 10)

Jis yra absoliučiai svarbiausias veikėjas, kuriantis viską kaip malonės dovaną, audžiantis savo išganymo planą ir įgyvendinantis jį dėl mūsų per savo Sūnų Jėzų.

Iš mūsų kantriai viliamasi, kad mes visa tai pripažintume, su dėkingumu priimtume ir tai laikytume gyriaus ir didžiulio džiaugsmo pagrindu.