Nenaudosi piktam Viešpaties, savo Dievo, vardo, nes Viešpats nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą.
Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas.
Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau skiria.
Nežudysi.
Nesvetimausi.
Nevogsi.
Neliudysi melagingai prieš savo artimą.
Negeisi savo artimo namų.
Negeisi savo artimo žmonos ar vergo bei vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui.“ (Iš 20, 1–3. 7–10a. 12–17)
Dekalogas – tai vienas žymiausių žmonijos sąvokų. Pirmą kartą šį terminą savo veikale „Prieš erezijas“ pavartojo šv. Ireniejus Lionietis († apie 202). Paraidžiui išverstas iš graikų kalbos, jis reiškia tiesiog dešimt žodžių ir iš tiesų yra dešimties Dievo įsakymų sinonimas.
Dekalogas tampa suprantamas pirmiausia išėjimo iš Egipto kontekste. Tie „dešimt žodžių“ žymi iš nuodėmės vergijos išlaisvinto gyvenimo sąlygas. Todėl Dekalogas yra gyvenimo kelias: „Jei mylėsi Viešpatį, savo Dievą, eisi jo keliais, laikysies jo įsakymų, įstatų ir įsakų, tada klestėsi ir tapsi gausus“ (Įst 30, 16).
Pirmasis iš „dešimties žodžių“ primena, kad Dievas pirmas pamilo savo tautą. Origenas († 254) vienoje iš savo homilijų rašo: „Kadangi dėl bausmės už nuodėmę iš rojaus laisvės teko pereiti į šio pasaulio vergiją, pirmas Dekalogo sakinys, pirmieji Dievo įsakymų žodžiai mini laisvę: ‘Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų’ (Iš 20, 5; Įst 5, 6)“.
Moralinis gyvenimas yra atsakas į meilės kupino Dievo iniciatyvą: jo pripažinimas, klusnumas jam ir padėkos jam kultas. Tai ir bendradarbiavimas vykdant Dievo planą istorijoje. Sandorą ir Dievo dialogą su žmogumi patvirtina ir tai, kad visi įpareigojimai išsakomi pirmuoju asmeniu („Aš esu Viešpats...“) kitam asmeniui („Tu...“). Visuose Dievo įsakymuose kreipinys išreikštas asmeninio įvardžio vienaskaita. Skelbdamas savo valią visai tautai, Dievas ją skelbia ir kiekvienam žmogui atskirai.
Dešimt Dievo įsakymų nėra draudimų, sakymų „ne“ paketas, bet kuriais iš tikrųjų pateikiama didinga gyvenimo vizija. Jie yra „taip“ Dievui, suteikiančiam gyvenimui prasmę (pirmieji trys įsakymai); „taip“ šeimai (ketvirtasis įsakymas); „taip“ gyvybei (penktasis įsakymas); „taip“ atsakingai meilei (šeštasis įsakymas); „taip“ solidarumui, socialinei atsakomybei, teisingumui (septintasis įsakymas); „taip“ tiesai (aštuntasis įsakymas); „taip“ pagarbai kitiems ir tam, kas jiems priklauso (devintasis ir dešimtasis įsakymai).
Dešimt įsakymų yra Dievo apreiškimo dalis. Drauge jie mus pamoko, kokia yra tikroji žmogaus prigimtis. Jie parodo joje slypinčias esmines žmogaus pareigas, o netiesiogiai – ir pagrindines jo teises. Šv. Ireniejus Lionietis († apie 202) sako: „Dievas, nuo pat pradžių į žmonių širdis įdiegęs prigimtinio įstatymo reikalavimus, juos priminė Dekalogu, nieko daugiau nereikalaudamas.“
