Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo.

Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai.

O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“ Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį. (Lk 5, 4–11)

Žvejams visą praėjusią naktį nesisekė. Atrodytų, beprasmiška vėl leistis žūklėn dabar, rytą. Bet Petrui Jėzus tapo toks svarbus ir toks lemiamas, kad jis išdrįsta jam pasakyti: „Dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“ (Lk 5, 5) Jėzaus žodis tapo tikresnis nei tai, kas pasirodo apčiuopiamai tikra ir realu.

Tas rytas Galilėjoje tampa paveikslu naujo Evangelijos ryto po nusivylimų nakties, kuo nuolat baigiasi mūsų gera valia ir pradėti darbai. Kai vėliau Petras ir jo bendrai sugrįžo į krantą pilnomis valtimis, Petrui šis žygis buvo tapęs vidine kelione, kurios kryptį Lukas nusako dviem žodžiais.

Evangelistas mums pasakoja, kad prieš stebuklingą žūklę Petras buvo pavadinęs Viešpatį „Epistata“ – Mokytoju (Lk 5, 5), tačiau grįžęs jis parpuola ant kelių prieš Jėzų ir pavadina jį „Kyrie“ – Viešpačiu (Lk 5, 8); kitaip sakant, Dievu. Petras nuėjo kelią, vedantį nuo Mokytojo prie Viešpaties, prie Dievo Sūnaus.

Išties, kai Petras grįžta su gausiu laimikiu, nutinka kažkas visai netikėta. Jis dėl gero sandėrio nepuola Jėzui, kaip norėtųsi manyti, ant kaklo, bet puola po kojomis ir sako: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (Lk 5, 8)

Parpuolimas po kojų ir žodis „Viešpats“ nurodo Dievo pajautą. Kur pajuntamas Dievas, ten žmogus pamato savo nuodėmingumą, ir tik tai pamatydamas bei pripažindamas, jis iš tiesų atpažįsta save. Kristus, pasaulio šviesa, mus apšviečia, parodo tikrąją tiesą, parodo mūsų tamsiąsias puses.

Dievo patirties išblėsimas šiandien atskleidžia nuodėmės patirties sunykimą, ir atvirkščiai – nuodėmingumo nesuvokimas atitolina žmogų nuo Dievo. Žinoma, neturėtume pulti į klaidingą baimę, į siaubą, tačiau tikroji išmintis, tikrasis supratimas prasideda derama Viešpaties baime.

Nuodėmė atitolintų žmogų nuo Dievo, bet Jėzuje Dievas tapo artimas nuodėmingam žmogui. Todėl Dievas dabar pasitelkia į pagalbą nuodėmingą žmogų, kad įgyvendintų savo troškimą: kviesti žmoniją į išganymą.

Ir Jėzus kviečia silpnus žmones, suvokiančius ne tik savo ribotumą, bet ir savo nuodėmingumą. Po šios vidinės piligrimystės Petras jau yra pajėgus išgirsti šį kvietimą: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“ (Lk 5, 10)