Artojas, kuris randa lobį, ir pirklys, kuris ieško brangių perlų, parduoda visa, ką turi, norėdami įsigyti radinius. Džiaugsmas, lydintis įsigijimą, ryškus artojo atveju, o pirklio atveju – numanomas.
Du palyginimai apie dirvoje paslėptą lobį ir brangų perlą iš esmės yra vienodi. Jie atskleidžia pagrindinę žinią – atėjo lemtinga istorijos valanda. Žmonijos istorijoje apsireiškė Dievo Karalystė, konkrečiau pasakius, Jėzus atėjo į šį pasaulį.
Paslėptas lobis arba brangus perlas yra pats Jėzus Kristus. Jis, pateikdamas šiuos palyginimus, nori pasakyti, kad išganymas mus pasiekė dovanai, Dievo dėka, priimkite sprendimą, nepraleiskite progos jo įsigyti. Laikas, skirtas šioje žemiškoje kelionėje, yra apsisprendimo laikas.
Gyvename visuomenėje, kur daug ką siūloma apdrausti. Yra privalomasis ir neprivalomasis draudimas, praktiškai, galima viską apdrausti. Kai kuriose šalyse tai yra tapę tam tikra manija: apdraudžiamos net nuo blogo oro atostogos.
Tarp daugybės draudimų vienas iš svarbiausių yra gyvenimo draudimas. Bet kam naudingas toks draudimas? Apsidrausti nuo mirties? Be abejo, kad ne. Jis garantuoja, jog mirties atveju kažkas gaus kompensaciją.
Dangaus Karalystė taip pat yra gyvenimo apdraudimas, tik skirtumas tas, kad šis tikras draudimas, naudingas ne tik tiems, kurie lieka, bet ir tam, kuris miršta. „Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 26), – sako Jėzus.
Beje, abu palyginimai pateikia du skirtingus kelius, vedančius į tą patį tikslą. Vienas žmogus, taip sakant, atsitiktinai atranda paslėptą lobį, besidarbuodamas savo kasdienybėje; kitas ieško brangaus perlo.
Vieni susitiko Kirstų savo gyvenime net jo specialiai neieškodami, tačiau susitikę ranka nenumojo (Mt 4, 18–22; Apd 9, 1–9); kiti leidosi į jo paieškas, kaip Nikodemas (Jn 3, 1–15) ar Zachiejus (Lk 19, 1–10). Bet kuriuo atveju, pasak šv. Augustino († 430), žmogaus širdis nerami, kol neranda gyvenimo esmės – Kristaus.