Iš pradžių derėtų trumpai nupasakoti esmę. Visų pirma, šarvuotį pasikinkęs meras sutraiškė ne įžūlaus kelių eismo taisyklių pažeidėjo automobilį, o specialiai pastatytą butaforiją. Ir dargi mojuojant mero mylimo menininko Jono Meko vėliava. Na, jei iki galo teisingai – Jono Meko fondo vėliava.
Tai įrodyti labai paprasta. Vilniaus savivaldybės administracija liepos 29 d., penktadienį (t.y. garsiojo A. Zuoko pasivažinėjimo išvakarėse) išdavė leidimą Jono Meko fondui filmuoti socialinį klipą būtent tuo laiku ir būtent toje Gedimino prospekto vietoje. Paprastai šiuolaikinio meno propagavimu užsiimantis Jono Meko fondas įpareigotas „transporto priemonę (šiuo atveju – šarvuotį) gabenti į filmavimo vietą su Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba suderintu maršrutu“, „užtikrinti, kad transporto priemonės gabenimo ir filmavimo metu nebūtų sugadintos Gedimino prospekto trinkelės, gatvių grindinys, o padarytos žalos atveju atlyginti visus nuostolius“ ir t.t.
Visų antra, budrūs internautai pastebėjo, kad tariamo pažeidėjo mašina dar neseniai puikavosi viename skelbimų portale.
Visų trečia, pats A. Zuokas neslepia, kad tai buvo reklaminė akcija. Tik ką tokiu būdu reklamuoja sostinės galva? Na, taip. Save. Bet tai įprastas reiškinys A. Zuoko biografijoje (sugrįžtantys oranžiniai dviračiai, metro, tramvajus, elektroroleriai, važinėjimas į darbą su riedžiu arba britišku taksi automobiliu ir t.t.). O štai vandalizmo, turto naikinimo ir minios teismo reklamavimas – šis tas naujo.
Taip, įžūlus prabangių mašinų (į kurių kategoriją amžinatilsį aptriušęs „Mercedes-Benz“ neįeina) statymas nepaisant taisyklių – didžiulė problema. Tik civilizuotose valstybėse ji sprendžiama šiek tiek kitaip: skambutis pareigūnams, baudos kvitas ir viskas. Sakysite, kas ta kelių dešimčių litų bauda milijonieriui. Taip, bet įstatymai visiems vienodi.
Žinoma, meras tik inscenizavo pažeidėjo mašinos sutraiškymą. Bet ką jis skatina tokia reklamine akcija? Tikrai ne pilietišką elgesį. Ir ne tvarkingą automobilių statymą.
A. Zuokas pasijuto ne XXI a. Europos sostinės meru, o XIX a. Laukinių Vakarų miesteliūkščio šerifu. Ar bent jau siekia susikurti tokį įvaizdį. Geležinis kumštis, nukreiptas tiesiai į kiekvieno turtingo chamo nosį. Taigi, kaip tokius mero demaršus turėtų suprasti vilniečiai? Turbūt tiesiogiai.
Pamatei piktavalį, kuris troleibusu važiuoja be bilietėlio? Išmesk jį iš troleibuso. Pageidautina, važiuojančio. Pamatei netvarkingą praeivį, kuris nepakėlė savo šunelio paliktos „dovanėlės“? Vargšas šunelis. Arba jo šeimininkas.
Kaip manote, kaip nuo šiol Vilniuje vyks mero rinkimai? Ogi Rotušės aikštėje: vienas prieš vieną su revolveriais.
Žinoma, sutirštinu spalvas. Bet tikrai ne daugiau nei jas sutirštino A. Zuokas, specialiai atsigabentu šarvuočiu traiškydamas specialiai ant dviračių tako pastatytą automobilį. Šerifas Artūras savo provincijos miestelio gyventojams siunčia paprastą žinią: kam tie įstatymai, jei gali teisingumą imti į savo rankas? Baudos Lietuvoje, žinoma, per mažos (ypač piniguočiams). Teismai, žinoma, per lėtai dirba. Policija? Kyšininkai.
Meras, prieš keletą metų taip kovęsis už Europos kultūros sostinės vardo suteikimą savo miestui (šiuo atveju – ne taip ir svarbu, kuo tai baigėsi), su kultūros stokojančiais piliečiais ragina kovoti tokiais pat bekultūriais būdais.
Belieka sulaukti, kada A. Zuokas pasikinkys buldozerį ir pradės griauti neteisėtus statinius, kurie, priešingai nei nutriušęs „Mercedes-Benz“, iš tiesų priklauso įžūliems turtuoliams. Be teismo sprendimo. Be teisiškai nustatyto pažeidimo. Tiesiog iš akies.
O čia A. Zuokas praktikos jau turi. Tiesa, ne su turčių, o su taboro gyventojų namais. 2004 m. pabaigoje A. Zuoko vadovaujama savivaldybė ėmėsi griauti neteisėtus statinius prastos reputacijos rajone. Tiesa, romai už savo turto sunaikinimą iš miesto kišenės prisiteisė solidžią kompensaciją.
Bet to nebus. Nes Vilniaus šerifas kol kas tik imituoja Laukinių Vakarų taisykles. Ir ačiū Dievui.