Dabar, kai bent dalis būsimųjų pretendentų šalies prezidento rinkimuose jau pasiskelbė, kai kone kiekvienas jų užsimojo gelbėti Lietuvą ir jos žmones nuo valstybę žlugdančios vidaus politikos, K. Girnius rėžia tiesiai šviesiai: naujasis prezidentas mažai ką pakeis.
Ar nugirdo pretendentai šiuos žinomo politologo žodžius? Ar jiems tai svarbu žinoti? Gal jie kur kas geresni nei iki šiol buvę prezidentai A. Brazauskas, V. Adamkus, R. Paksas, D. Grybauskaitė? Ar tik asmenybė lemia šalies prezidento galimybes daryti poveikį šalies politiniam gyvenimui, žmonių gerovei?
Žinoma, kad nuo prezidento asmenybės, nuo jo kvalifikacinių gebėjimų labai daug priklauso. K. Girniui, be abejo, tai žinoma.
Bet politologas, kaip galima suprasti, kalba ne apie asmenybės vaidmenį, o apie prezidento įgaliojimų, surašytų mūsų Konstitucijoje, vaidmenį, kurie pačiam pažangiausiam prezidentui nustato griežtas veikimo ribas.
Argi K. Girnius neteisus, sakydamas, kad „nors prezidentas yra pirmasis valstybės žmogus, vienintelis, kurį renka visa tauta, tad turįs ypatingą statusą ir didžiausią demokratinį legitimumą, jo teisės ir galios nėra itin didelės, ypač palyginus su JAV ir Prancūzijos prezidentais?“
Manau, kad patys iškiliausi Lietuvos konstitucinės teisės specialistai pritars, kad K. Girnius sako tiesą. Tik klausimas ar jie pritars prezidento galių didinimui?
K. Girnius pakomentavo ir palygino visų lig šiol buvusių Prezidentų poveikį Seimo darbui. Nepaminėjo tik R. Pakso prezidentavimo laikotarpio. Tokia apžvalga ir palyginimas neabejotinai svarbūs. Per tai mes galime spręsti, ko mūsų Konstitucijoje nėra ir kas joje turėtų būti.
Ypatingai analizuotina Prezidento V. Adamkaus patirtis. K. Girnius primena: „Valdas Adamkus buvo tas prezidentas, kuris labiausiai stengėsi praplėsti prezidento galias ir įtaką per pirmąją savo kadenciją. Jis siekė priversti valdančiąją konservatorių partiją patenkinti jo pageidavimus, dažnai ir viešai konfliktavo su premjeru G. Vagnoriumi, kreipimaisi į tautą ir kitomis priemonėmis jis siekė mobilizuoti rinkėjus daryti spaudimą Seimui ir Vyriausybei.
Bet tai ne viskas, ką mums būtina prisiminti iš V. Adamkaus politinės patirties. Svarbaus akcento K. Girnius nepaminėjo.
V. Adamkus, kaip žmogus iš vakarų pasaulio, turėdamas milžinišką žmonių pasitikėjimo kreditą, Seime per metinį pranešimą galėjo pareikalauti, kad jo programa būtų įtraukta į Vyriausybės programą, galėjo viešai pareikšti nepasitikėjimą Premjeru G. Vagnoriumi ir pastarajam nebeliko nieko kito, kaip atsistatydinti.
O kuo V. Adamkaus ir Seimo daugumos priešprieša galėjo baigtis? Prisiminkime, kad V. Adamkui buvo pasiūlyta formuoti savo pasitikėjimo Vyriausybę.
Tai būtų Prezidento vyriausybė, o Lietuvos valstybė akimirksniu taptų prezidentine respublika. Tik visa bėda, kad tokia vyriausybė nebūtų galėjusi normaliai dirbti, neleistų Seimo dauguma, įstatymų leidybos lygyje blokuodama vyriausybės iniciatyvas.
Lietuva nevirto prezidentine respublika ir tik todėl, kad tuometė Seimo dauguma prisiėmė atsakomybę už Prezidento V. Adamkaus suformuotą R. Pakso Vyriausybę ir taip palaikė parlamentinės respublikos tradiciją.
Ne ką mažiau nei V. Adamkus siekė būti aktyvus prezidentas ir R. Paksas. R. Paksas turėjo kitokį pasitikėjimo kreditą nei V. Adamkus. R. Paksas, vaizdžiai tariant, buvo žmogus „iš liaudies“, o ne iš vakarų civilizacijos. Prezidentavimas baigėsi apkalta. Vienas iš Seime pareikštų kaltinimų buvo Prezidento komandos kišimasis į Vyriausybės darbą.
Kas labiau lėmė apkaltą – ar Prezidento R. Pakso ir Seimo daugumos priešprieša, ar pilietybė, suteikta finansiniam rėmėjui Jurijui Borisovui? Į tokį klausimą taip pat svarbu atsakyti, nes gali būti, kad kiekvienas kitas prezidentas „iš liaudies“ gali susilaukti R. Pakso likimo.
Polemizuojant su K. Girniumi, norėtųsi pabrėžti, kad pagal dabartinę mūsų Konstitucijos sąrangą aktyvus prezidentas neišvengiamai sukonfliktuos su Seimo dauguma, kils politinės krizės.
Šiuo atžvilgiu reikėtų tik pasidžiaugti Prezidentės D. Grybauskaitės laikysena po 2009 metų Respublikos Prezidento rinkimų.
Tuomet šalį krėtė finansinė krizė. Nebuvo nieko paprasčiau, kaip už „naktines reformas“ pareikšti nepasitikėjimą V. Kubiliaus Vyriausybei. Prezidentė nesivėlė į politinius žaidimus, valstybės finansai buvo suvaldyti.
Deja, ir Prezidentei D. Grybauskaitei įtampų su Seimo dauguma išvengti nepavyko.
Prisimename apsižodžiavimus su A. Butkevičiaus Vyriausybe ir Seimo dauguma, ne viskas sklandu ir su S. Skvernelio Vyriausybe bei su LVŽS Seime.
Taigi kaip matome, prezidento „pasyvumas“ nėra toks didelis trūkumas, asmenybės inertiškumas, kaip rinkėjui gali pasirodyti.
Priešingai – prezidento „pasyvumą“ lemia gilus supratimas, kad konflikto su Seimo dauguma eskalavimas niekur neveda, kad valstybei ir jos žmonėms svarbiau stabilus Vyriausybės darbas.
Bet ar gali rinkėjas lengvai priimti prezidento pasyvumą, kai aiškiai matosi Seimo narių, Seimo daugumos ir jos Vyriausybės darbo brokas?
Buvusio Seimo nario Eligijaus Masiulio fenomenas kalba pats už save. Galima paminėti ir tai, kaip sunkiai Seime sekėsi patvirtinti naujojo Generalinio prokuroro kandidatūrą.
Taip jau yra, jei Seimo dauguma konfliktuoja su šalies vadovu, netgi dėl išgalvotų priežasčių galima atmesti bet kokią personaliją, kurią Seimui tvirtinti teikia Prezidentas.
Suprantama dabartinio Seimo iniciatyva gelbėti Seimo prestižą visuomenės akyse, kuriant laikinąsias komisijas neteisėtoms įtakoms valstybės politikai tirti.
Klausimas ne tame, ar tai reikalinga, ar ne. Klausimas tame, ar, einant komisijų kūrimo keliu, bus pašalintos neteisėtų įtakų priežastys? Juk priežastys paprastai slypi ne verslo interesuose, o politinėje SISTEMOJE, negebančioje interesų gaivalo suvaldyti.
Kalbant apie mūsų politinę sistemą, kuri ir gali būti konfliktų tarp Seimo ir Prezidento, Seimo narių neatsakingumo, piktnaudžiavimo, Vyriausybės neįgalumo priežastimi, paminėtina taikli K. Girniaus pastaba apie tai, kaip buvo kuriama mūsų Konstitucija.
K. Girnius rašo: „Landsbergio rėmėjai siekė sukurti galingą prezidento instituciją Prancūzijos modeliu, o jo priešininkai, nuogąstaudami dėl Landsbergio ambicijų, mėgino riboti prezidento įgaliojimus, užtikrinti Seimo pirmenybę.“
Iš tiesų, galinga prezidento institucija nesigavo, o Seimo pirmenybė tikrai gavosi. Kas gaunasi iš Seimo pirmenybės, parodo nesibaigiančios rietenos Seime ir kiti konkretūs neigiami pavyzdžiai.
Ar galėtų būti išeitimi suteikti pirmenybę Respublikos Prezidentui, o politinę sistemą pasukti prezidentinės respublikos keliu?
Tokiam keliui daug kas nepritartų, ir visai pagrįstai. Sutelkti visą valstybės valdžią vieno žmogaus rankose yra rizikinga ir pavojinga. Taip nutiko, pvz., Turkijoje, kur Erdoganui neliko oponentų. Taip yra Rusijoje ar Baltarusijoje.
Bet kodėl mums nepasimokius, pvz., iš Prancūzijos, kur prezidentas stiprus, bet Prancūzija ne Rusija, o demokratinė šalis? Prancūzų teisininkai tvirtai sako, kad Prancūzija, nepaisant padidintų prezidento galių, yra parlamentinė respublika.
Lietuvos Respublikos Prezidento galių klausimas viešumoje keliamas praktiškai prieš kiekvienus prezidento rinkimus. Šis klausimas itin aštrus buvo R. Pakso apkaltos metu, kai karštos galvos netgi siūlė rinkti šalies prezidentą Seime. Tuomet labai kai kam norėjosi turėti „kišeninį“ prezidentą.
Viena yra aišku, kad jei ir toliau valstybės politinės sistemos privalumai ir trūkumai domins tik politologą K Girnių, o nedomins politikų, niekas mūsų valstybėje iš esmės nesikeis. Į prezidento krėslą pretenduos naujas gelbėtojas, žadės didžiules permainas, kažkokių permainų nebus, tik naujas priešpriešos su Seimu raundas ir, jei sulauks savo kadencijos pabaigos, tai ją tyliai baigs Daukanto aikštės rūmuose.
O reikėtų labai nedaug. Reikėtų, kad ta pati Seimo dauguma susodintų specialistus, politologus už apskritojo stalo ir jų paklaustų, kodėl, dėl kokių sisteminių trūkumų Lietuvos politinis gyvenimas toks neramus, Seimo prestižas toks smukęs, Prezidento poveikis minimalus?
Gal taip suspėtume užbėgti už akių nežinomybei, kuri mūsų laukia po eilinių Respublikos Prezidento rinkimų?