Vladimiras Laučius savo publikacijoje DELFI Prigimtinė teisė kaip klasikinis atsakas konformizmui konstatavo tragišką situaciją Lietuvoje. Pasirodo, patys intelektualiausi Lietuvos žmonės, nūdienos Sokratai (publikacijoje paminėtos ir jų pavardės) verčiami marginalais, jų niekas neklauso, negirdi ir nenori girdėti. Jei tikrai taip, tai mūsų valstybės krachas neišvengiamas. Juk be išmintingų žmonių patarimų, paaiškinimų ir apskritai be racionalaus mąstymo neįmanomas joks bent kiek produktyvesnis sprendimas. Nesvarbu, kur – buityje ar Seime.
Saulius Arlauskas
© Asmeninis archyvas

Logiška manyti, kad žinia apie intelektualų marginalizavimą turėtų sujaudinti skaitytojų mases, turėtų pasipilti atsiliepimai į straipsnį, raginimai kažką daryti. Deja, nieko panašaus nevyksta. V. Laučiaus publikacija nesusilaukė nė šimto komentarų. O tarp tų komentatorių, kuriuos publikacija sujaudino, yra ir pakankamai kritiškų paties autoriaus adresu. Viename jų sakoma: Suvaidintas nonkonformizmas...

...deja, yra pati bjauriausia konformizmo rūšis. Reikia manyti, kad šis anonimiškas komentatorius nonkonformistą V. Laučių vadina besislepiančiu konformistu. Kodėl? Gal paaiškina kitas komentatorius: „Vladimirai, ar žinai, kuo skiriasi eruditas nuo intelektualo?<...> Daug eruditų, mažai intelektualų.“

Išgirdęs tokius karčius žodžius, V. Laučius neturėtų piktintis. Priešingai, turėtų dėkoti ir susimąstyti, nes pats tame pačiame savo straipsnyje pabrėžia, kaip privalo elgtis sokratiška asmenybė. „Ne priešą puolantis karžygys, o tiesą saviškiams į akis rėžiantis filosofas yra tikrasis drąsos kaip dorybės didvyris“, – pažymi V. Laučius.

Dažnas skaitytojas publikacijoje ieško savo minčių ir vertinimų patvirtinimo. Jei tokius dalykus randa, tai ir nuomonė apie publikaciją paprastai yra gera. Tačiau kai kalbame apie ryškiausių intelektualų publikacijas, labai norisi jose rasti naujų negirdėtų įžvalgų ar apibendrinimų.

V. Laučius nerimastingai teigia, kad nūdienos Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, transformuojasi Mokytojo sąvoka. Jis sako: „Subrendęs žmogus, pagal rinkos visuomenės „išmintį“, turi prisitaikyti prie dar nesubrendusio, o mokytas – prie nemokyto. Gal yra žmonių, kurie tokio dalyko nepastebi, bet ko gero yra ne mažiau tokių žmonių, kurie su neišmanėlių pamokymais tiesiogiai susidūrė. V. Laučius taip pat kalba apie prisitaikymą ir baimę Žmonės „...bijo turėti, reikšti ir ginti nuosavas pažiūras. Bijo turėti tikrų bendraminčių ir bendražygių bei viešai su jais solidarizuotis.“ Tokia dalykų padėtis daugeliui Lietuvos piliečių taip pat nėra naujiena, lygiai taip, kaip ne naujiena yra ir tai, kad gyvename žodžio ir tiesos pažeminimo eroje.

Dažnas skaitytojas publikacijoje ieško savo minčių ir vertinimų patvirtinimo. Jei tokius dalykus randa, tai ir nuomonė apie publikaciją paprastai yra gera. Tačiau kai kalbame apie ryškiausių intelektualų publikacijas, labai norisi jose rasti naujų negirdėtų įžvalgų ar apibendrinimų.
Saulius Arlauskas

Taigi, kas V. Laučiaus publikacijoje yra naujo, plačiai nežinomo ar mažai žinomo bei neįsisąmoninto? Šiuo požiūriu vieną autoriaus mintį apie sentimentalųjį humanitarizmą tikrai norisi akcentuoti ir plačiau pakomentuoti. V. Laučius teigia: „Klasikinė politinė filosofija ieško įpareigojančio bendro moralės kodo, o šiuolaikinė reliatyvistinė mąstysena gali tik apeliuoti į sentimentą (užuojautą, gailestį, baisėjimąsi žiaurumais) ir remtis sentimentaliu humanitarizmu.“

V. Laučius teisus, kad teisės lygyje „Išvesdamas žmogaus teises ne tiek iš prigimties, kurios negeba apibrėžti, o iš paprasčiausio gyvybės ir savisaugos fakto, sentimentalusis humanitarizmas natūraliai plečia teisių diskursą...“ Tokioje teisės filosofijoje žmogaus teise gali būti pripažintas kiekvienas žmogaus noras, koks jis protingas ar absurdiškas ir destrukcinis bebūtų.

Žinoma, egzistuoja žmogaus pasirinkimo laisvė ir žmogus pats atsako už savo pasirinkimo pasekmes. Kas gali būti maloniau už tai, kad gyveni taip, kaip nori? Sentimentalusis humanitarizmas reikalauja būti tolerantiškiems žmonių pasirinkimams. Bet bėda yra tame, kad ši tolerancijos filosofija pasirinkimo laisvei išplaukia iš specifinio tikėjimo, kurį Europos intelektualų grupė praėjusių metų rudenį Paryžiaus pareiškime įvardijo kaip erzacinę (surogatinę) religiją. Iš tiesų, ar gali būti kas nors patraukliau už viešai propaguojamą mintį, kad tu visiškai laisvas, gyvenk pagal savo įsitikinimus, pagal savo išgalvotas vertybes, nes jokio aukštesnio autoriteto, jokių universalių visiems privalomų principų nėra. Ir taip mūsų laikmetyje sentimentalaus humanitarizmo tolerancija žmonių pasirinkimams, kurie nejautrūs tradiciniams autoritetams, atskiro individo sąmonėje paskatina fanatiško pasitikėjimo savimi pavidalą, kad štai aš, nepaisant išprusimo lygio, esu išmintingiausias. Įkandin žinomo klasiko tokią individo religiją tikrai galima vadinti aukščiausios rūšies opiumu liaudžiai, ypač jaunimui.

Panašu, kad V. Laučius labai klysta, galvodamas, jog „XVIII–XIX a. moderniosios minties tradicija atmetė net ir pačią prigimties sampratą, jos vietą užleisdama istoriniam tapsmui (Rousseau, Kantas, Hegelis), „laiko dvasiai“, volksgeist, kultūrai“. Taip pat nežinia, kokiu pagrindu jis tvirtina, kad „Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos kūrėjai net nepasivargino apsispręsti, kas yra prigimtis, kuri leidžia normatyviai kalbėti apie prigimtines teises“.

Ar gali būti kas nors patraukliau už viešai propaguojamą mintį, kad tu visiškai laisvas, gyvenk pagal savo įsitikinimus, pagal savo išgalvotas vertybes, nes jokio aukštesnio autoriteto, jokių universalių visiems privalomų principų nėra.
Saulius Arlauskas


Jau pirmame deklaracijos straipsnyje sakoma, kad „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“ ir kad žmonėms suteiktas „protas ir sąžinė“. Taigi būti laisvu ir lygiu su kitais yra žmogaus prigimtis, taip pat kaip prigimtis yra turėti protą bei sąžinę. O kas prigimties lygyje yra laisvė, lygybė, sąžiningumas, kaip tik teoriškai pagrindžia Rousseau, Kantas ar Hėgelis.

Teisės žinovai negalėtų sutikti ir su tokiu V. Laučiaus teiginiu, kad „Tik vienišas Konstitucijos 18 straipsnis primygtinai skelbia, kad „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. Tačiau šis straipsnis neturi jokios praktinės prasmės...“ Ypač teisės studijų studentams labai knieti žinoti, kas ta žmogaus prigimtis ir kaip iš jos kildinamos žmogaus teisės ir laisvės. Apie prigimtines teises kalba ir kiti mūsų Konstitucijos straipsniai. Pvz., 19 straipsnis gina prigimtinę teisę gyventi, 21 straipsnis – asmens orumą, 22 straipsnis – privatumą (privačią autonomiją), 25 ir 26 straipsniai – minties, sąžinės ir tikėjimo laisvę, 33 straipsnis – prigimtines politines teises, 38 straipsnis – prigimtinę teisę tuoktis ir kurti šeimą, 46 straipsnis – prigimtinę teisę į verslo ir profesinės veiklos laisvę.

Tai, kad paminėtos prigimtinės teisės Lietuvoje ne visada yra gerbiamos, yra ne Konstitucijos teksto, o Konstitucijos aiškintojų problema. Kai garbūs teisininkai ar politologai ir teisėjai (ne tik Lietuvoje) privatumą išaukština iki dieviško lygmens, tuomet individo pasirinkimo laisvė gali būti sakralizuota iki absurdo. Taip galima pateisinti ir pedofiliją, ir zoofiliją. Iš čia ir teisė nusižudyti (eutanazija) arba nužudyti (nemotyvuotas nėštumo nutraukimas). Iš čia ir vieno žinomo Lietuvos teisininko pamėgta tezė ginant vienos lyties santuokas, kad teisė privalo sekti gyvenimo gaivalą, o ne atvirkščiai – įtvirtinti ir ginti visiems privalomus universalius standartus.

Būti laisvu ir lygiu su kitais yra žmogaus prigimtis, taip pat kaip prigimtis yra turėti protą bei sąžinę. O kas prigimties lygyje yra laisvė, lygybė, sąžiningumas, kaip tik teoriškai pagrindžia Rousseau, Kantas ar Hėgelis.
Saulius Arlauskas

Taigi problema ne ta, kad intelektualų niekas neklauso. Problema veikiau ta, kad intelektualų stokojama arba jie tyli. Kodėl? Kalbant apie teisę, iškilus teisininkas-intelektualas turėtų pažinti teisės išmintį, fundamentinius teisės moralinius principus. Žodžiu, turėti pakankamai ir filosofinių, ir teisinių žinių. Kaip tik čia ir atsiveria bene opiausia Lietuvos žaizda. Yra daug teisininkų, bet tarp jų mažai tokių, kurie nuėjo kelią nuo teisininko iki filosofo. Yra nemaža filosofų, bet tik vienas kitas nuėjo kelią nuo filosofijos iki teisės. O tai yra sudėtingas akademinių studijų kelias. Aukštosiose mokyklose tuo beveik nesirūpinama. Antai Mykolo Romerio universitete panaikintas ne tik teisės filosofijos padalinys, bet ir išstumtas iš apyvartos studentų pamėgtas Teisės filosofijos kursas.

Taigi gerb. V. Laučiui norėtųsi papriekaištauti, kad intelektualo pareiga nėra viešas verkšlenimas, kaip viskas yra blogai. Jo pareiga laiku ir kompetentingai politikams patarti ar padėti veikti taip, kad nebūtų blogai, siūlyti konkrečias įstatymų pataisas, kurios remiasi prigimties įžvalgomis. O probleminių dalykų, kurie reikalauja intelektualų iniciatyvos, yra apstu. Jų pluoštą vertinga paminėti.

Galvoju, kad mūsų garbingų intelektualų pareiga yra piliečiams ir politikams patarti, kaip elgtis su dvigubos pilietybės įteisinimu. Kaip žinome, Konstitucinis Teismas nesugebėjo įrodyti, kad dviguba pilietybė yra prigimtinis principas ir pasiūlė šį klausimą spręsti referendume. Negaliu suprasti, ar piliečių dauguma referendume gali nuspręsti, kad būti savo ir kitos valstybės piliečiu yra konstitucinės teisės norma, atitinkanti valstybės prigimtį ir paskirtį. Ar su tokia norma mes nesugriausime savo valstybės, kai Lietuvoje gyvenantys turės pareigas kažką duoti savo valstybei, o svetur gyvenantys ir kitai valstybei lojalūs turės tik teises ką nors gauti iš Lietuvos valstybės?

Kita šiandien kaip niekad aktuali tapusi politinės ir teisės filosofijos tema yra verslo ir politikos santykis. Viešai raginami Seimo nariai, kurie kaip nors yra susiję su verslu, pasirinkti arba verslą, arba politiką. Tarsi ir logiška. Bet tuomet logiška būtų reikalauti, kad mokytojas ar gydytojas, išrinktas į Seimą, taip pat atsiribotų nuo savo profesijos, nes yra pavojus, kad Seime bus šališkas savo profesijos atstovų atžvilgiu. O gal problema yra ne ta, kad Seime yra verslininkų, mokytojų, gydytojų, o ta, kad mūsų politinė Sistema negarantuoja interesų balanso ir būtent todėl mūsų politinę sistemą nesunkiai gali paveikti verslo grupės. Gal mūsų intelektualai galėtų pasiūlyti, kaip patobulinti politinę sistemą, kad, pvz., šalies vadovei, siekiančiai paskirti Generalinį prokurorą, pakaktų formalių komunikacijos kanalų su Seimo frakcijomis ir nereikėtų ieškoti neformalių ryšių su atskirais Seimo nariais?

Negaliu suprasti, ar piliečių dauguma referendume gali nuspręsti, kad būti savo ir kitos valstybės piliečiu yra konstitucinės teisės norma, atitinkanti valstybės prigimtį ir paskirtį. Ar su tokia norma mes nesugriausime savo valstybės, kai Lietuvoje gyvenantys turės pareigas kažką duoti savo valstybei, o svetur gyvenantys ir kitai valstybei lojalūs turės tik teises ką nors gauti iš Lietuvos valstybės?
Saulius Arlauskas

Jau daug metų niekaip neįvykdomas EŽTT sprendimas byloje Paksas prieš Lietuvą. Natūralu, kai yra manančių, kad šio sprendimo ir nereikia vykdyti. Tai tie, kurie nesiruošia balsuoti už R. Paksą. Bet kaip tuomet su politine demokratija, kaip su piliečių nuomonių reiškimo laisve demokratiniuose rinkimuose, kas pagal konvenciją yra neliečiama, prigimtinė teisė. Ką mano iškilieji intelektualai? Beje, taip pat ir žurnalistai, taip įnirtingai ginantys nuomonių reiškimo laisvę? Lietuvos laukia sankcijos, o mūsų intelektualai ir apskritai elitas kažkodėl tyli.

Jei kalbame apie prigimtines teises ir universalias vertybes, tai intelektualai turi puikią progą pasireikšti komentuodami Stambulo konvenciją dėl smurto prieš moteris. Konvencijos ratifikavimas Lietuvoje kol kas atidėtas, bet prie šio klausimo vis vien bus sugrįžta. Gal gerb. V. Laučius galėtų pakomentuoti, ką konvencijos tekste reiškia substantyvi vyro ir moters lygybė kaip valstybės politikos tikslas? Ar tai nereiškia, kad kalbant apie socialinius vaidmenis, vyro ir moters gamtinė skirtis yra visiškai nesvarbi? Ar jau prigimtyje nėra skirtumo tarp vyro ir moters?

Taigi temų, kur labai reikalingas intelektualų žodis, yra daug. Tai temos, kurias gvildena politikai. Ir kai Seimo nariams tenka spręsti kartu ir teorinius galvosūkius apie Stambulo konvenciją, apie verslo ir politikos santykį, o intelektualai tyli arba diskutuoja amžina tema, kas pirmiau – višta ar kiaušinis, tai visai nenuostabu, kad į juos žvelgiama kaip į svajotojus.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Generolo Vėtros anūkė metė baisius kaltinimus seneliui ir Lietuvai: kas slepia tiesą? (609)

Prieštaringai vertinamo Jono Noreikos-Generolo Vėtros vardas vėl kursto aistras. Apie šį buvusį...

Reikia į banką – imk laisvadienį: eilės, karštis ir pervargę darbuotojai (190)

Eilės, karštis ir ištampyti nervai. Taip galima apibūdinti situaciją Lietuvoje veikiančių...

Į Kazachstaną išlydima septynioliktoji „Misija Sibiras‘18” ekspedicija (2)

Šįryt iškeliavo jau septyniolikta „Misija Sibiras‘18“, kurią šiemet sudaro net dvi komandos...

Naujas projektas sukėlė audrą: gyventojai savivaldybę kaltina korupcija (212)

Jau netrukus Senosios Šeškinės dalyje, Siesikų gatvėje, išdygs naujas daugiabučių kvartalas...

Veiksmas Barselonoje: Pangosas – pas medikus, būrys išvykstančių, pristatomi naujokai (5)

Su Kauno „Žalgiriu“ po dviejų Lietuvoje praleistų sezonų išsiskyręs kanadietis Kevinas...

Po sunkių išbandymų atsitiesusi Mia švenčia 35-ąjį gimtadienį: atlikėja išgyvena naują etapą, kuriame netrūksta nieko (6)

Šiandien, liepos 19-ąją dieną, savo gimtadienį švenčia dainininkė Vilija Pilibaitytė-Mia ....

„Ryanair“ kitą savaitę atšaukia 600 skrydžių

Airijos pigių skrydžių bendrovė „ Ryanair “ dėl lėktuvų personalo streiko kitą savaitę...

Paviešino dar vienų karališkųjų vestuvių datą ir detales: rengiama loterija dėl galimybės į jas patekti

Britų princesė Eugenie sukvietė 1,2 tūkst. šalies piliečių prie Vindzoro pilies kartu...

Sužinokite, kokius duomenis apie jus renka „Google“ ir kaip atsikratyti sekimo (9)

„Google“ mus stebi, ir tai jau seniai nebėra paslaptis. Stebi tiek mūsų buvimo vietą, tiek...

Valymo patarimai, kurių laikosi prancūzai: verta pasinaudoti (7)

Valymo, tvarkymo įpročius mes atsinešame iš šeimos. Galbūt jūsų namuose buvo mėgstamas...