Tačiau taip lengvabūdiškai ir negrabiai kaip Lietuva švietimo reikalus tvarko nedaugelis valstybių. Esame panašūs į izoliuotos salos gyventojus, kurie pirmą kartą susikonstravo plaustą ir ketina leistis vandenynan, neturėdami nei žemėlapio, nei kompaso.

Kaip žinia, dėl demografinės duobės ir didėjančios emigracijos stojančiųjų kiekvienais metais iki 2021 m. tik mažės. Tam, kad būtų užtikrintas sklandus darbas visose grandyse, reikia, kad į darbo rinką kasmet patektų apie 25 tūkst. absolventų, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Jei šiais metais į aukštąsias mokyklas įstojo 20,8 tūkst. studentų, nesunku suskaičiuoti, kad jau dabar rinkos poreikiai nėra užtikrinami.

Šiuo metu vykstanti švietimo reforma remiasi išimtinai imitacija ir galios žaidimais. Įsivaizduokite, kas nutiktų, jeigu dabar būtų įvestos nemokamos bakalauro studijos Lietuvoje – Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM) šis modelis būtų labai nepalankus: ji prarastų įrankį, kuriuo kaip valdymo svertu gali manipuliuoti universitetais.
Šarūnas Liekis

Alternatyva būtų užsienio studentų įliejimas į aukštojo mokslo sistemą – taip daro Lenkija, Švedija, Kanada, JAV, Taivanis, Jungtinė Karalystė ir daugelis kitų valstybių.

Šios valstybės skiria milijardus pritraukti talentingiems studentams iš kitų šalių. Mūsuose bando net savus išvaikyti. Su tokiu finansavimu, kuris yra neadekvatus net vietiniams, nelabai ką ir pritrauksi. Atskiri aukštojo mokslo tarptautinimo pavyzdžiai, kad ir Vytauto Didžiojo ar Lietuvos sveikatos mokslų universitetai, negali pasukti atgal sisteminės nuskurdinimo ir galimybių studijuoti aukštosiose mokyklose ribojimo politikos, kuri bet kuriam sveiko proto užsienio studentui yra nepatraukli.

Žvilgsnis į praeitį

Sugrįžkime keliais metais atgal. Kažkada liberalų įvestas studijų krepšelis suteikė nemažai vilčių, kad pagaliau gerai besimokantiems ir žinantiems, ką jie nori studijuoti, bus atveriamas kelias į aukštąjį mokslą.

Tuometinis švietimo ir mokslo ministras liberalas Gintaras Steponavičius teigė: „Akademiniuose reikaluose, kurie ir sudaro autonomijos esmę, jos šerdį, universitetai ir kolegijos bus kur kas mažiau priklausomi nuo ministerijos. <...> Krepšelis sudarys galimybes patiems studentams rinktis ir spręsti, kur nori studijuoti.“

Tuo metu Lietuva išgyveno ekonominį sunkmetį, tačiau ir tokiomis sąlygomis tuometinė Vyriausybė sugebėjo taikyti lanksčias, aukštojo mokslo prieinamumą užtikrinančias paskatas.

Šiuo metu vykstanti švietimo reforma remiasi išimtinai imitacija ir galios žaidimais. Įsivaizduokite, kas nutiktų, jeigu dabar būtų įvestos nemokamos bakalauro studijos Lietuvoje – Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM) šis modelis būtų labai nepalankus: ji prarastų įrankį, kuriuo kaip valdymo svertu gali manipuliuoti universitetais. Akivaizdu, kad reformą vykdančios institucijos demonstruoja galios kultą – galiu sau leisti skirstyti lėšas taip, kaip noriu, ir tam, kam noriu, galiu sugalvoti vertinimus su „unikalia“ metodika ir begale klaidų, užversti visuomenę dar keliomis tariamomis ataskaitomis apie aukštojo mokslo būklę.

Ko verti oficialūs vertinimai ir duomenys, kai jie gerokai skiriasi nuo faktų? Kokio patikimumo gali būti prognozės, kuriomis remiantis formuojama Lietuvos švietimo politika?

Kažkas ministerijoje už studentus nusprendė, kad Lietuvai labiau reikalingas elektros inžinierius nei, tarkim, transporto logistikos vadybininkas. Ką tai reiškia? Ministerija yra kurčia būsimų studentų poreikiui ir jų prioritetui.
Šarūnas Liekis

Štai 2016 m. MOSTA paskelbė Mokslo ir studijų institucijų potencialo analizę:

Šarūno Liekio grafikas

Bet kam akivaizdu, kad pasirinkta prognozavimo metodika pratęsiant duomenų kitimo kryptį yra visiškai neadekvati ir nepagrįsta.

Pritaikykime ją, pavyzdžiui, Kauno technologijos universiteto (KTU) studentų kitimo prognozei 2007–2015 m. laikotarpiu, kai KTU studentų skaičius sumažėjo 40 proc. (nuo 17 tūkst. iki 10 tūkst.). Remiantis šia prognoze, 2016 m. į šį universitetą neturėjo įstoti nė vienas studentas.

Galios žaidimai

Praėjusiais metais LR Vyriausybė plačiai skelbė, kad 2018 metais pradeda įgyvendinti nuostatą dėl nemokamų bakalauro studijų. Tačiau tų pačių metų pabaigoje ŠMM paskelbė žinutę, kad šio ketinimo atsisakoma, nes jis prieštarauja LR Konstitucijai.

Vis dėlto pavasarį LR Vyriausybė patvirtino nutarimą dėl didesnio finansavimo ir skyrė 2,4 tūkst. daugiau nei pernai valstybės finansuojamų vietų studentams. Sprendimas daugelį būsimų ir esamų studentų nuteikė pozityviai. Deja, didžioji dalis šių nemokamų vietų ŠMM buvo nukreiptos į fizinius, inžinerinius, IT bei technologinius mokslus.

Šios neoliberalios švietimo politikos pasekmė – daugiau nei 5,4 tūkst. valstybės finansuojamų vietų neužpildyta, kai beveik 9 tūkst. pirmakursių moka už savo mokslą.

Sunku prieštarauti, šių sričių specialistų poreikis iš tiesų egzistuoja. Tačiau stojančiųjų į technologinius mokslus nepadaugės tol, kol IT, fizikos ar chemijos valstybinius brandos egzaminus renkasi vos apie 7 proc. abiturientų (reikia pabrėžti, kad šie skaičiai nekinta nuo pat 2014 m.). (Verslo pasaulio apologetai šiais faktais, matyt, patingėjo pasidomėti).

Bandymai spręsti specialistų trūkumo klausimą didinant valstybės finansuojamų studijų vietų skaičių aukštosiose mokyklose problemos neišspręs – reikia matyti visą švietimo ekosistemą. Susidomėjimą fiziniais ir technologiniais mokslais, pirmiausiai, galima būtų skatinti mokyklose.

Studentų prioritetai mūsų valstybėje niekam neįdomūs

Sakysite, normalu, kad ministerija pati nusprendžia, kur reikia padidinti universitetinių studijų krepšelių skaičių, o kur sumažinti. Bet apžvelkime trumpai, ką sako turimi duomenys.

ŠMM didina fizinių ir technologijos mokslų studijų krepšelių skaičių, kai tuo tarpu socialiniams mokslams valstybės finansavimas yra mažinamas, nors studentų paklausa šioms studijoms yra didžiausia: šiais metais pirmu prioritetu juos nurodė daugiau nei 35 proc. stojančiųjų.

Tuo tarpu technologijos mokslus studijuoti pageidavo 10 proc., o fizinius – 14 proc. pirmakursių, nors valstybės finansuojamų vietų jiems skirta atitinkamai 22 proc. ir 25,5 proc.

Atotrūkis tarp paklausos ir pasiūlos yra dvigubas. Ir taip yra todėl, kad kažkas ministerijoje už studentus nusprendė, kad Lietuvai labiau reikalingas elektros inžinierius nei, tarkim, transporto logistikos vadybininkas. Ką tai reiškia? Ministerija yra kurčia būsimų studentų poreikiui ir jų prioritetui.

Biurokratai sakosi žiną, ką turi rinktis stojantieji, ir diskredituoja laisvo žmogaus apsisprendimo principą. Noras kontroliuoti primena sovietų planinę ekonomiką, kai klerkai nusprendžia, kad Lietuvai šiuo metu reikia daugiau elektros inžinierių nei pedagogų, kad informatikų reikia labiau nei vadybininkų, galinčių įkurti savo verslą.
Šarūnas Liekis

Apžvelkime pažangių valstybių pavyzdžius. „Eurostat“ duomenimis, 54 proc. šiuo metu Europoje studijuoja humanitarinius, socialinius mokslus ir menus, o 45 proc. – fizinius, technologijos ir biomedicinos mokslus. Toks pasiskirstymas aiškiai rodo studentų prioritetus ne tik Lietuvoje, bet ir žemyne. Jei ir tai neįtikina, galime pažiūrėti absolventų integraciją į darbo rinką.

Čia atotrūkis dar didėja socialinių, humanitarinių mokslų ir menų naudai: absolventai pasiskirsto atitinkamai – 58 proc. ir 42 proc.

Ar turėtume nerimauti, kad grįžtame prie planinės ekonomikos?

Biurokratai sakosi žiną, ką turi rinktis stojantieji, ir diskredituoja laisvo žmogaus apsisprendimo principą. Noras kontroliuoti primena sovietų planinę ekonomiką, kai klerkai nusprendžia, kad Lietuvai šiuo metu reikia daugiau elektros inžinierių nei pedagogų, kad informatikų reikia labiau nei vadybininkų, galinčių įkurti savo verslą.

Bet juk laisvoje rinkoje absolventai pasiskirsto taip, kaip jiems geriau.

Dar nei vienai šiuolaikinei pasaulio valstybei nepavyko suplanuoti, kiek ir kokių specialybių žmonių (išskyrus mokytojus, gydytojus, valstybės valdymo ir saugumo specialistus, kariškius ir dar keletą) reikės net ir netolimoje ateityje.

Esu įsitikinęs, kad nepavyks to padaryti ir mūsų ŠMM. Galbūt toks reguliavimas pristabdys vieno ar kito universiteto studentų mažėjimą, suteiks trumpalaikį pranašumą vienai ar kitai įmonei, bet tai bus daroma kitų sąskaita ir atnešami nuostoliai nepalyginamai didesni nei įsivaizduojama nauda.

Užtenka peržvelgti Lietuvos darbo biržos internetinį puslapį ar kitą darbo skelbimų portalą. Siūlomų darbo vietų pirmajame dešimtuke yra ne tik IT specialistai, bet ir ekonomistai, vadybininkai, vadovai ar rinkodaros specialistai.

Rengiant absolventus, ypač universitetų, orientuotis tik į šiandienos verslo poreikį yra trumparegiška ir pavojinga. Dingsta plataus, kūrybiško išsilavinimo poreikis, trumpinamos ir nuskurdinamos studijos.

Po kurio laiko tokių, konkrečiai darbo vietai parengtų specialistų, laukia problemos persikvalifikuojant – jie tiesiog turės iš naujo mokytis.

Tokia ministerijos vykdoma politika, kai kažkoks anoniminis komitetas nusprendžia, kam ir kuo būti Lietuvoje, ne tik pažeidžia žmogaus teisę rinktis, bet ir ignoruoja kiekvieno nuomonę. Stebėtina, kad dar neatsirado nei vieno, kuris kreiptųsi į teismą dėl žmogaus teisių ribojimo.

Ką lietuviai studijuoja užsienio universitetuose?

Ką ministerija pasiekė tokiu priverstiniu reguliavimu? Pirmiausia tai, kad atsirado dalis studentų, kurie, negalėdami patekti į norimas studijas ir susimokėti už mokslą, buvo priversti rinktis tai, ką siūlo. Ar jie bus geri specialistai, ar nenutrauks studijų po pirmojo kurso?

Manau, kad šie studentai į tai atsakys balsuodami, emigruodami ir galbūt savo šaknis įleisdami svetimoje šalyje. Kita dalis, kurie turi galimybes mokėti už studijas, pasirenka mokamas studijas.

Atrodo, kad stengiamasi Lietuvą grąžinti į balanos gadynę, kai apie universitetinį išsilavinimą vidutinis pavaldinys negalėjo ir svajoti.
Šarūnas Liekis

Tik nesidžiaukime anksčiau laiko. Didelė jų dalis išvyksta studijuoti į užsienį. Skaičiuojama, kad šiuo metu studijuojančių lietuvių užsienio universitetuose yra nuo 11 iki 15 tūkst. Nesunkiai atspėsite, kad didžioji jų dauguma, net 4/5, studijuoja būtent socialinius ir humanitarinius bei tarpdisciplininius mokslus. Ir vėlgi, nežinia, ar jie sugrįš į Lietuvą.

Taigi, ar ne per brangiai mokame už ministerijos demonstruojamą sisteminę ir politinę nekompetenciją.

Studentų mažėja trigubai greičiau nei mūsų šalies gyventojų ir šiuos nuopelnus galima priskirti ŠMM, kuri nuolat akcentuoja tariamai „blogą studijų kokybę“.

Negana to, kiekvienais metais keičiasi stojimo sąlygos į aukštąsias mokyklas ir, kas svarbiausia, mažinamas aukštojo mokslo finansavimas. Atrodo, kad stengiamasi Lietuvą grąžinti į balanos gadynę, kai apie universitetinį išsilavinimą vidutinis pavaldinys negalėjo ir svajoti.

Nereikia užmiršti, kad tarpukario Lietuvoje buvo gyvos valdininkų nuostatos apie tai, kad Lietuvoje per daug žmonių su gimnazijų diplomais. Matai, tūlam kaimiečiui ir pradinės mokyklos per akis. Apsižvalgykime, pasaulis eina visai kitur.

Panašu, kad ŠMM, statydama įvairius slenksčius stojantiesiems, įgyvendina elitinio mokslo idėją. Šią neoliberalią švietimo politiką galima drąsiai pavadinti selekcine elitistine – jei ji bus įgyvendinta, jau greitu metu šaliai nebeužteks specialistų, tad struktūrinė krizė bus neišvengiama. Šiandien Lietuvos darželiuose ir mokyklose jau trūksta pedagogų. Kas kitas?