Eutanzija, kaip rašoma žodynuose, yra sąmoningas žmogaus gyvybės atėmimas kiek įmanoma švelnesnėmis priemonėmis, atliekamas vien marinamojo labui. O trumpai – tai pagalba nusižudyti. Kadangi visi Lietuvos žmonės žino, kad gyvenimo pabaiga anksčiau ar vėliau priartės, tai, reikia manyti, visiems smalsu įsivaizduoti, koks bus gyvenimo galas: patys, su Dievo, ar gydytojų pagalba iškeliausime iš šio gyvųjų pasaulio.
Įstatymo projekto autorius, kaip jis pats tvirtina, gerai suvokia, kokią provokuojančią iniciatyvą įstatymų leidyboje pradėjo. Cituoju: „Eutanazijos įstatymo projektas, be jokios abejonės – išbandymas mums visiems. Ką pasirinksime – žmogaus interesą išvengti kančios ar deklaratyvią, trumparegiškai principingą poziciją, užtikrinančią ne ką kitą, o tik nepakeliamo fizinio skausmo bei dvasinės įtampos tąsą nepagydomiems ligoniams“. Kartu iniciatyvos autorius yra visiškai tikras, kad „apie tokią galimybę atėjo laikas diskutuoti ir Lietuvoje“.
Kitas teisinis dokumentas eutanazijos klausimu, kuris mums turi tiesioginę taikomąją galią yra Europos Žmogaus teisių teismo sprendimas. 2002 metais byloje Diane Pretty prieš Jungtinę Karalystę teismas konstatavo, kad Europos žmogaus teisių konvencija teisės mirti nenumato. Ir šios pozicijos iki šiol iš esmės nepakeitė. Byloje Haas prieš Šveicariją 2011 sausio 20 d. sprendime teismas, remdamasis konvencijos 8 straipsniu, pripažino asmens teisę disponuoti savo gyvenimu, tačiau kartu konstatavo, jog neegzistuoja pozityvi valstybės pareiga aprūpinti žmogų nusižudymui būtinomis priemonėmis.
Europos žmogaus teisių teismas turi dar vieną progą sugrįžti prie eutanazijos temos. Teisme priimta nagrinėti byla Koch prieš Vokietiją, kurioje ieškovas kaltina valstybę, kad ši neleido jo nepagydomai sergančiai ir kenčiančiai žmonai suleisti mirtinos narkotikų dozės. Kritikai jau spėlioja, kaip baigsis ši byla būtent po to, kai Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja savo rezoliucijoje pareiškė jog eutanazija apskritai neleistina.
Taigi pirmas argumentas prieš Andriaus Burbos iniciatyvą yra tas, kad Lietuva įteisindama eutanaziją, nusižengtų Europos Sąjungos teisei ir Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos rezoliucijos nuostatoms.
Bet, žinoma, šis argumentas gali nesumažinti nei Andriaus Burbos nei kitų eutanazijos Lietuvoje šalininkų azarto. Juos drąsina tai, kad Europoje yra valstybių, kuriose eutanazija praktikuojama ne vienerius metus. Pav. Olandija ar Belgija. Juolab, kad kalbama ne apie teisinius leidimus ar draudimus, bet, kaip mano eutanazijos šalininkai, apie kilnų dalyką – orią mirtį, kai kenčiantis žmogus nepagydomai ir sunkiai serga. Nematyti žmogus skausmo, versti per prievartą gyventi reiškia ne ką kitą, o kankinimą, bei žmogaus teisės spręsti gyventi, ar ne, pažeidimą.
Iš tiesų Andriui Burbai nesvetimas žmoniškumo jausmas. Savo iniciatyvos kritikams, pasiūliusiems pritaikyti eutanaziją sau ar savo artimiesiems, jis atrėžia, kad taip jie „demonstruoja elementarią pagarbos ir žmogiškumo stoką“. O be reikalo. Juk eutanazijos įstatymas galios ne abstrakčiam, o konkrečiam lietuvaičiui, kažkieno mamai, tėvui, broliui ar seneliui. Todėl palinkėjimas Andriui Burbai ir jo pasekėjams, kad į eutanaziją žiūrėtų ne kaip į praktiką kitoje planetoje, bet kaip į realų įvykį tavo šeimoje ir su tau be galo artimu žmogumi.
Andrius Burba, kaip eutanazijos šalininkas, prisimena žmogiškumą kaip vertybę ir eutanazijos įstatymo projekto kontekste. Jis be užuolankų tėškia, kad „Eutanazijos įstatymo projektas tiesiogiai susijęs su žmogaus gyvybe. Pamatine ir neįkainojama vertybe“. O ką iš tiesų projekto autorius turi omenyje, išduoda Andriaus Burbos teiginiai, kai jis patikslina, kokiu būdu šis eutanazijos įstatymas gins gyvybę, kaip neįkainojamą vertybę. Pasirodo, tokiu būdu, kad užkirs kelią „galimiems piktnaudžiavimams“, t. y. nei viena gyvybė nebus sunaikinta, jei bus laikomasi įstatyme nustatytų teisinių procedūrų.
Sutikite, gerb. Seimo nary, kad šioje vietoje arba painiojatės sąvokų reikšmėse, arba sąmoningai sakote netiesą. Kai eutanazijos atveju kalbame apie gyvybę, kaip neįkainojamą vertybę, tai turime omenyje to žmogaus gyvybę, kuris su kažkieno pagalba palieka šį pasaulį. Taigi, Jūsų įstatymo projektas ne gina gyvybę kaip „neįkainojamą vertybę“, bet priešingai ją „įkainoja“ ir aukoja vardan kitos, eutanazijos šalininkų įsitikinimu, dar svarbesnės vertybės. Taigi, klauskime atvirai ir tiksliai: kokią aukščiausią vertybę (bent aukštesnę nei gyvybė) gina eutanazijos praktika?
Manau, kad Andrius Burba atsako į šį klausimą pakankamai aiškiai. Jis mato didžiausią blogį tame, kad „valstybė, nepaisydama kiekvieno asmens autonomijos, kiekvieno asmens nepriklausomumo ir jo laisvos valios, uždraudžia bet kokią pagalbą siekiant išvengti kančių ir nuolatinio, dažnai tiesiog nepakeliamo, skausmo“. Iš šio teiginio seka, kokiai vertybei valstybė privalo teikti prioritetą ir kokios vertybės sąskaita. Eutanazijos atveju „asmens autonomija“, jo teisė spręsti gyventi toliau ar ne yra vertybė, kurią eutanazijos šalininkų įsitikinimu valstybė privalo vertinti labiau, bent jau tuo atveju, kai žmogus sunkiai ir nepagydomai serga.
Galime sutikti su Andriumi Burba tuo atžvilgiu, kad pagarba žmogaus laisvam apsisprendimui yra žmogiškumo apraiška. Bet ar galime sutikti, kad laisvas apsisprendimas iškeliauti su kito pagalba iš šio pasaulio taip pat yra žmogiškumas? Be abejo, galime, bet tik su sąlyga, jei gyvenimo šiame pasaulyje, arba tiesiog gyvybės nebelaikysime aukščiausia vertybe.
Dabar, kai paaiškėja eutanzijos šalininkų ir priešininkų nesutarimo šaltinis – jų skirtingas požiūris į vertybių hierarchiją (vieni, šalininkai, aukščiausia vertybe laiko žmogaus privatumą ir laisvą apsisprendimą, o kiti, priešininkai, gyvybę) – galime atsakyti į klausimą, kas yra eutanazija: nužudymas ar gailestingumas. Tradicinėje žmogaus gyvybės kulto sistemoje eutanazija yra nužudymas, o postmodernistinėje žmogaus prieš nieką neatsakančio laisvės kulto sistemoje gailestingumas.
Taigi, ginčo tarp eutanazijos šalininkų ir priešininkų objektas apskritai slypi ne tame, ar būsime pažangūs įteisindami eutanziją, bet tame, ar būsime pažangūs aukodami tradicinį humanizmą ir pasirinkdami postmodernią vertybių sampratą, kur aukščiausią vertę turi žmogaus pasirinkimas, kaip gyventi ir apskriti gyventi ar ne.
Kaip matome, prasidėjusi diskusija dėl eutanzijos įteisinimo nėra tokia jau paprasta ir nekalta. Ji sukuria hamletišką dramą: arba ir toliau gyvensime tradicinio humanizmo vertybių pasaulyje, arba žengsime į naujos vertybinės orientacijos pasaulį, kurio centre bus naudos siekiantis ir tik sau atsakingas žmogus. Hamletiškai šį pasirinkimą supranta ir Andrius Burba. Jis retoriškai klausia ir kartu atsako: „Ką pasirinksime – žmogaus interesą išvengti kančios ar deklaratyvią, trumparegiškai principingą poziciją…“. Žodžiu eutanazijos priešininkai, anot Seimo nario, yra trumparegiai, o visa, ką jie nori pasakyti, yra nuogos deklaracijos.
Kaip greitai ir kaip toli galime nueiti su socialinio darvinizmo filosofija, rodo toks pavyzdys. Britų filosofė ir medicinos etikos specialistė iš Oksfordo Francesca Minerva savo mokslinėje publikacijoje pareiškė, kad „gydytojai turi teisę nužudyti ką tik gimusius vaikus, jeigu jie yra neįgalūs, per brangūs ar tiesiog motinų nepageidaujami“. Apie tai neseniai rašė „Lietuvos rytas“. Žodžiu, tėvai, broliai, seserys ir visuomenė, galvodami apie naudą sau, turi teisę spręsti - gyventi kūdikiui ar ne.
Šio straipsnio autoriaus neslepia savo pažiūrų. Jis nelinkęs pritarti eutanazijai dėl tokio esminio dalyko. Vardan fiktyvių tikslų įstatymų lygyje sužaidę su žmogaus gyvybe ir mirtimi, vėliau kur kas lengviau galėsime siaurinti žmonių, turinčių teisę gyventi, ratą. Eutanazija būtų socialinio darvinizmo praktinio taikymo Lietuvoje pradžia, o kokia būtų pabaiga, taip pat galime įsivaizduoti, prisiminę istorinius pavyzdžius ar giliau pažvelgę į Olandijos patirtį.
Kalbant apie Olandijos patirtį diegiant neordinarines žmogaus teisę gyventi lemiančias praktikas, paminėtina taip vadinama Kelly arba „neteisėto gyvenimo“ byla, kurią nagrinėdami Olandijos Aukščiausiojo Teismo teisėjai atsidūrė aklavietėje. Kelly būtų negimusi, jei gydytojai nėštumo metu būtų atlikę savo pareigą ir tėvams būtų pasakę, kad vaikas gims su nepagydoma ir sunkia liga. Teismas priteisė tėvams kompensacijas iš gydymo įstaigų už patirtas kančias ir nuostolius. Bet tas pats teismas atsisakė tenkinti Kelly ieškinį ir kiek nors kompensuoti vaiko patirtas kančias, sakydamas, kad nei tėvai, nei gydymo įstaiga už jos gimimą neatsakingi.
Kelly faktiškai buvo nuskriausta du kartus. Ją nuskriaudė gamta, nepaisanti žmogaus noro gimti tik sveikam, ir ją nuskriaudė žmonės, atsisakę prisiimti atsakomybę už vaiko gimimą. Kaip matome šioje byloje figūravo dvi moralės – viena tėvams, kaip valstybės rūpestis jų gerove, pripažįstant teisę į abortą ir į kompensacijas vaiko apsigimimo atveju. Kita Kelly kaip pareiškimas, kad jos gimimas ne tėvų ir medicinos įstaigų, bet pačios gamtos kompetencijoje. Kad išspręstų bylą, Olandijos teisėjai Kelly atžvilgiu turėjo kalbėti kaip humanistai, kad gyvybę suteikia Dievas o tėvų atžvilgiu kaip socialiniai darvinistai, skaitydami, kad žmonės sprendžia, vaikui gimti ar ne. Ar tai ne dvigubų moralinių standartų ir sakyčiau atvirai diskriminacinio argumentavimo pavyzdys?
Panaši diskriminacija neįmanoma tradicinio humanizmo vertybių skalėje. Nei tėvai, nei medicinos įstaigos negali būti atsakingi už vaiko gimimą. Gimęs vaikas yra gamtos ir Dievo dovana. Tradicinio humanizmo filosofija įpareigotų valstybę padėti tėvams Kelly užauginti, o taip pat suteiktų tokią tiesioginę paramą Kelly, kad ši nesijaustų šiame pasaulyje svetima.