Tokiame kaime, kur likę kokie 3 namai ir ten gyvena keli šimtamečiai senoliai, kurie nė karto gyvenime niekur nekeliavo. Ir štai staiga į jų kaimą atvyko juodaodis – babytės ir diedukai negali patikėti tuo, ką mato, saujomis geria raminamuosius, nes „širdį permuša“, ir turi apie ką kalbėti iki gyvenimo pabaigos.

„Baikit, nemanau, – sakysite, juk net ir senoliai šiais laikais turi po televizorių ir juodaodį yra tikrai matę ekrane“. Bet visi komentuojantys apie Emmą irgi turi televizorius, dar turi ir internetą, tad yra matę, kad pasaulyje būna įvairių žmonių.

Žinoma, pagal visuotinio dviveidiškumo taisyklę, žmonės tvirtina iki pamėlynavimo, kad televizoriaus nežiūri. LnkGo puslapyje matyti, kad laida peržiūrėta 262 991 kartus, LnkTv feisbuko puslapyje laidos anonsas peržiūrėtas 1,1 mln., apie Emmą kuriami memai, dainos ir gaminami marškinėliai su jos like pasisakymais. Štai jums ir naujoji Lietuvos selebritė.

Jokios socialinės diskusijos kaimiečiams net ir nereikia, jiems reikia kraujo, reikia aukos, kurią galima viešai spardyti ir nesulaukti jokių pasekmių, nes Lietuvoje nėra moralės policijos kaip kokiam Irane.
Sandra Vilimaitė

Užsienyje jau tampa įprasta praktika paviešinti, pavyzdžiui, sekso įrašą ir taip išgarsėti. Apskritai, gyvename tokiu metu, kai visi nori būti influenceriais arba selebričiais ir tikslas pateisina visas priemones.

Bet ar Emma iš tiesų siekė savo pasisakymais išgarsėti? Abejoju. Man labiau panašu, kad Emmai trūksta socialinių įgūdžių, jos menkas išsilavinimas, todėl ji nelabai susigaudė, ką daro. O štai toje pačioje laidoje dalyvavusi vaiduoklių užkalbėtoja ar įkyri, pašaipias replikas Emmai visos laidos metu laidžiusi režisierė – puikiai suprato, kur eina ir ką daro.

Tačiau nors visas dėmesys nukrypo į Emmą – kvailiausiai laidoje atrodė tikrai ne ji.

Apskritai visa laida, kurią norėta įvilkti į diskusijos apie socialines problemas drabužį, buvo viešas linčo teismas.

Pasisodinam laidos herojų, ji papasakoja savo istoriją ir tada visi ją komentuojam, patarinėjam ir dar teisiam. Sakykit, kokia socialinė diskusija gali vykti, laidos vedėjai užduodant klausimą: „ar jūsų manikiūras netrukdydavo paspausti įvairių mygtukų“.

Visgi tiesa ta, kad jokios socialinės diskusijos kaimiečiams net ir nereikia, jiems reikia kraujo, reikia aukos, kurią galima viešai spardyti ir nesulaukti jokių pasekmių, nes Lietuvoje nėra moralės policijos kaip kokiam Irane.

Žinoma, Agnė Širinskienė veda link to, tikiu, kad norėtų ir tokiai įstaigai vadovauti, bet, deja, ji dabar užsiėmusi svarbesniais reikalais – saugo mus nuo sekso priklausomybės ir vertina, kas yra erotikos prekės, o kas – sekso reikmenys.

Sofos riteriai komentaruose Emmą vadina kvaila, bet ji taip užvaldė „protingųjų“ protus, kad šie pamiršo visas šalies problemas ir jų visos mintys ėmė suktis apie Emmą.

Koks dar mokesčių didinimas savarankiškai dirbantiems asmenims – pamirškit, geriau pakalbėkim apie Emmos nagus ir dantis.

Jei Emma vėl užsitaisytų like apkabą ir atėjusi į laidą ją iššaudytų žodžiais – jūs ir vėl viską mestumėte, pamirštumėte net #tulpesleaks skandalą ir apsiseilėję iš malonumo bėgtumėte komentuoti, kokia ji kvaiša.

Šiaip gana keista, kai sekate ir skiriate savo laiką rašydami komentarus apie tuos, kuriuos laikote kvailiais. Nors geriau pagalvojus kvailiui vienintelė galimybę pasijausti protingesniu yra sutikti dar kvailesnį.

Poreikis gyventi kitų žmonių gyvenimus, landžioti po jų apatinius ir skaičiuoti svetimus pinigus – labai aiškus provincialumo požymis.
Sandra Vilimaitė

Emma dar kartą įrodė, ką kartoja viešųjų ryšių specialistai, – Lietuvoje labai lengva išgarsėti. Kodėl lengva?

Nes mūsų didžioji dalis visuomenės yra konservatyvi, pilka ir neįdomi net pati sau, todėl bet koks išsišokimas, kontroversiška nuomonė, neįprasta apranga ar gyvenimo būdas, papasakotas televizijoje, tampa sensacija.

Mūsų tėvai augo sovietiniais laikais, kai išsišokti, turėti kitokią nuomonę ar juo labiau garsiai ją reikšti buvo draudžiama, žmonės paprasčiausiai bijojo ir siekė „būti kaip visi“.

Gaila, bet tokius savo įsitikinimus jie perdavė ir savo vaikams. Todėl manęs jau nestebina, kai net mano kartos žmonės apie savo vaikus sako: „Pauliukui tai vis reikia kitaip daryti, kodėl negali būti toks, kaip visi vaikai“.

Šiaip būti tokiu, kaip visi, reiškia būti jokiu, nesuprantu, kodėl taip nemėgstate savo vaikų, kad linkite jiems tokių dalykų.

Apskritai poreikis gyventi kitų žmonių gyvenimus, landžioti po jų apatinius ir skaičiuoti svetimus pinigus – labai aiškus provincialumo požymis.

Visi labai pyko, kai Juozas Statkevičius pasakė, kad lietuviai yra pilki cepelinai. Dar labiau supyko, kai pati Emma Hulse pavadino lietuvius mažai keliaujančiais kaimiečiais dėl tokios didžiulės reakcijos ir dėmesio jai.

Bet panašu, kad jie yra teisūs.