Abu teiginiai teisingi, antrasis turėtų paguosti patyrus dar vieną mūsų vaikų nesėkmę. Pagirtina, kad bent puse lūpų sugebėjome prašnekti apie krizinę situaciją mūsų švietimo sistemoje. Pagirtina, kad pagaliau aiškėja orientyras – mokykimės iš suomių. Estai šitai sėkmingai daro jau kuris laikas ir didžiuojasi savo moksleivių pažanga.
Tai gal estai švietimui modernizuoti skyrė kur kas daugiau lėšų, gal jie sugebėjo perkvalifikuoti savo mokytojus, o mums tų lėšų kaip visuomet trūksta?
Kalbėdamiesi su mūsų švietimo specialistais išgirstame įdomią mintį – mūsų mokytojų kvalifikacijos kėlimo apimtys ir tam dalykui skirtos lėšos (taip pat ir iš ES fondų) yra ypač didelės, pagal darbą su mokytojais bei pačias įvairiausias jų aktyvinimo formas esame vieni iš Europos Sąjungos lyderių... Tik nėra rezultato.
Ar galima įsivaizduoti, kad Lietuvoje atsiranda kokia nors politinė valia ar visuomenės sąjūdis, kurie imtų ir atliktų profesionalų auditą ne pagal „įsisavintų“ (geras lietuviškas žodis) švietimo tobulinimo sistemoje lėšų kiekį, bet pagal visų tų mokymų efektyvumą Lietuvos mokiniams. Gerai informuotas bičiulis man sako – neuždavinėk kvailų klausimų, nė viena politinė jėga Lietuvoje nesuinteresuota tokiais auditais. Ir vis dėlto, jei šiandien neišsiaiškinsime, kodėl dviem skirtingais ir netgi tolstančiais keliais juda edukacinės sistemos tobulinimo finansavimas ir mokinių rezultatai, dar didesnių nuostolių patirsime ateityje, kai bus pradėtos skirstyti edukacijai skirtos dar gausesnės naujo finansinio etapo ES lėšos.
Kodėl išsiskiria minėtieji keliai? Čia atkreipsiu dėmesį tik į porą dalykų.
Mokykloms trūksta pinigų įsigyti naujų vadovėlių (jų šiandien mokyklos nuperka 70 proc. mažiau negu 2008 m.), todėl leidėjai nebepajėgia investuoti į naujas mokymo priemones (šiuo metu investicijos į naujus vadovėlius, palyginti su 2008 m., yra sumažėjusios apie 10 kartų). Taigi ministerija rengia ir tvirtina naujas programas, kažkokiu būdu „perkvalifikuoja“ mokytojus, bet mokymo procesas mokyklose tęsiamas iš senų ir net pasenusių, naująsias programas neatitinkančių vadovėlių. Aišku, geriausi mokytojai patys ruošia pamokų medžiagą, bet kiek tokių mokytojų Lietuvoje yra – geriausiu atveju šimtai, bet ne tūkstančiai.
Antras aspektas. Apie formalų ugdymą užsiminiau neatsitiktinai. Edukacinėje sistemoje egzistuoja formalus, arba pagrindinis, ir neformalus, arba užklasinis, popamokinis ugdymas. Galbūt esate girdėję ar matę spaudoje jau ne kartą šmėkštelėjusį pasakymą – iki pietų mokykloje vargas, o po pietų vaikai atsigauna, nes su dideliu užsidegimu dalyvauja pasirinktuose būreliuose, kuriuose neretai mokoma netgi sudėtingesnių dalykų negu per pamokas. Iš kur tas entuziazmas? Moksleiviai čia motyvuoti, nes užsiima tuo, kas jiems patinka, nes tai nėra vien teorinės pamokos, o praktiniai darbai. Mokytojai čia iniciatyvūs, kūrybingi, šypsosi vaikams.
Taigi negali sakyti, kad Lietuvoje nieko nevyksta švietimo srityje, bet procesai menkai koordinuojami, apie gerąsias iniciatyvas ir sėkmingas praktikas nelabai kas ką plačiau žino, o apie nenusisekusius projektus iš viso linkstama geriau patylėti.
Platesnio koordinavimo trūksta ir keičiant ugdymo programas. Akivaizdu, kad vienais metais griebiamasi vieno, kitais – kito, dalykai nesiderina, programas tenka nuolat taisyti. Kodėl, pavyzdžiui, dabar sugalvota keisti tik pradinių klasių lietuvių kalbos programą? Gal ta proga reikėtų permąstyti visą pradinio ugdymo turinį sukant integruoto mokymo link. Tai leistų bent suderinti absurdiškus programų neatitikimus, kai, tarkim, antroje klasėje pradėjus mokytis anglų kalbos iš karto šnekama apie įvardžius, jų vienaskaitą ir daugiskaitą, o lietuvių kalbos pamokose apie tai bus mokomasi tik trečioje klasėje...
Jei iš tiesų pasuksime suomių mokyklos link, teks keisti daugelį tradicinių ugdymo principų. Suomiai jau nuo 2004 m. vadovaujasi programomis, kurios iškelia aštuonias pagrindines tarpdalykines temas. Aplink jas sukasi visų dalykų programos ir užklasinė veikla. Šiuo metu suomiai svarsto naują ugdymo programą, kuri turėtų įsigalioti 2016 m. ir kuri, atrodo, dar labiau pabrėš skirtingų disciplinų integravimą, visuminį ugdymą.
Lietuvos politikai dažnai pakalba apie švietimą kaip apie prioritetinę sritį. Praktika, kaip visi matome, yra kitokia. Po kiekvienų rinkimų keičiantis valdžioms, keičiasi ir vėjai Švietimo ir mokslo ministerijoje – ką darė ankstesnė valdžia, yra absoliutus blogis, reikia daryti kitaip. Ar galima tokiomis sąlygomis įsivaizduoti nuoseklius ir ilgalaikius pokyčius švietimo sistemoje, kuri yra labai inertiška ir nerangi? Lieka tik pasvajoti, kad Lietuvos politinės partijos apsvarstytų ir pasirašytų deklaraciją su aiškiu tikslu (koks buvo, tarkim, politinis susitarimas stoti į NATO ar ES) ir jos laikytųsi nepriklausomai nuo to, kas šiandien yra valdžioje.
Viena iš didžiųjų mūsų edukacinės sistemos bėdų yra ta, kad neturime pakankamai autoritetingo ir atsakingo mokslinio švietimo centro, kuris ne tik koordinuotų pokyčius Lietuvos mokykloje, bet ir gebėtų išlaikyti nuoseklią veiksmų kryptį keičiantis į valdžią ateinančioms politikų komandoms.
Prieš savaitę vykusioje mokyklinėje mugėje iš Švedijos atvykęs integruoto ugdymo guru Michailas Kazinikas pasakojo, kaip švedų visuomenė reagavo į jau minėto tarptautinio moksleivių tyrimo rezultatus, kurie parodė krintantį Švedijos moksleivių lygį. Kazinikas rodė švediškus laikraščius – keletą dienų tai buvo pirmųjų laikraščių puslapių tema, o valdančiųjų partijų reitingai ta proga žymiai nukrito. Regis, panašiam susirūpinimui švietimo reikalais Lietuvoje dar neatėjo laikas. Viltis lieka – visuomenė, jos nepakantumas, jos iniciatyvumas.
Štai pavyzdys – penki jauni, užsieniuose mokęsi vyrai meta savo karjeras ir jungiasi į grupę „Ideal Lithuania“, savo energiją jie paskiria Lietuvos švietimui: nori išjudinti visų lygių – nuo ministerijos iki mokinių – tarpusavio pokalbius apie būtinybę atnaujinti mūsų švietimo sistemą, į šiuos pokalbius kviesdami švietimo ekspertų iš užsienio. Jie siekia jungti tarpusavyje nesusijusias švietimo iniciatyvas, kūrybingus mokytojus, mokyklų vadovus, kad apie juos būtų kuo plačiau žinoma.
Išjudėti iš nepavydėtinos padėties mūsų švietimo sistemoje galima tik jungiant visas suinteresuotas pajėgas – ne tik ministerijų valdininkus, mokytojus, akademikus, ugdymo iniciatorius, bet ir socialiai orientuotą verslą, tėvų forumus, visuomenės autoritetus.
