Narystė NATO, ES, kitose tarptautinėse organizacijose, tarptautinė atsakomybė ir sąmoningumo didėjimas bei jų smelktis į Lietuvos gyvenimą daro mus šiuolaikiškais ir didelės civilizacinės erdvės dalimi.
Kritikuoti dabartinę socioekonominę, teisinę ir politinę kultūros būklę Lietuvoje ir Vakaruose, nėra sunku. Tačiau iš esmės išgyvename aukso amžių, nes seniai, jei iš viso, Lietuva bebuvo tokia saugi, sparčiai besiplėtojanti, ir tobulėjanti valstybė. Ir tai liudija dauguma socialinio ir ekonominio augimo duomenų. Galima save peikti tik dėl mąstymo inercijos ir konservatyvumo, bendro gėrio projekcijos visuomenėje, solidarumo ir pilietiškumo stokos.
Šiame straipsnyje aptarsime strategines Lietuvos užsienio politikos kryptis, o ne taktikas. Dėl to, natūralu, nesivelsime į baksnojimą pirštais, kas ką padarė blogai ar kas ko nepadarė. Politinių asmenybių ir jų užsienio politikos stiliaus klausimai liks šio straipsnio paraštėse arba bus skaitytojų atrandami tarp eilučių. Lietuvos užsienio politika turi ir gali aktyviau integruotis į Vakarus, perimant ir pritaikant gerąsias taikaus sambūvio praktikas ir vertybes ir aktyviai dalyvaujant bendradarbiavimo procesuose.
Vis dėlto realių alternatyvų Europos Sąjungai Lietuva artimiausiu metu pasaulyje neras. Lietuvos interesas yra, kad ES išlaikytų įtaką, o kartu visos ES valstybės sustiprėtų, vykdant efektyvesnę bendrą užsienio ir gynybos politiką. Mes, Lietuva, neturime ir neturėsime ateityje savo savarankiškos, geopolitiam centrui prilygstančios galios. Vienintelė mūsų galia kyla iš sinergijos su Vakarų, ypač ES, valstybėmis ir per Europos Sąjungą. Mūsų saugumas, gerovė, eksporto ir importo srautai, studijos, stažuotės, atostogos, vartojimo įpročiai, kultūriniai ir technologiniai lobynai glūdi Vakaruose.
Ar mes esame Vakarų dalis? Iš vienos pusės, taip, nes institucinė priklausomybė, europeizacija, geopolitinė orientacija atsuko Lietuvos sienas į Vakarus: kas yra, ar kas buvo mūsų rytų kaimynystėje, puikiai suvokiame. Net nenorime, kad mus vadintų rytų europiečiais, nes tai siejasi su Rusija, korupcija, antivakarietiškumu, demokratijos stoka, kontroliuojama demokratija, nevaldoma rinka, korupcija, fatalizmu ir pan. Dabar iš esmės esame sparčiai besivystanti mažos galios, periferinė, bet jau Vakarų valstybė. Ar reikia priminti, kad Lietuva 2012 m. sudarė 70 proc. ES BVP per capita vidurkio, pralenkusi Lenkiją, Vengriją, Estiją? Tai nereiškia, kad neturime problemų, bet mūsų valstybės potencialas didelis ir tinkamomis sąlygomis jis vis labiau skleisis.
Lietuvos ligšiolinę užsienio politiką, supaprastinant, galima suskirstyti į du etapus. Iki 2004 m. ir po jų, Lietuvos Respublikos Konstitucija aiškiai ir pagrįstai draudžia jungtis į posovietinius darinius Rytų Europoje, kaip NVS ar Rusijos brukama muitų sąjungą. Šis etapas aiškiai buvo saugumizuotas. Su nepriklausomybės atstatymu pagrindinės politinės partijos veikiai sumojo, kas yra politinės ir ekonominės gravitacijos centrai ir jau 1993 m. sutarė dėl integracijos į ES ir NATO.
Finliandizacijos, neutralumo klausimai buvo atmestini kaip nepakankami Lietuvos saugumui ir augimui. Grįžimas į Vakarus reiškė sovietinės okupacijos ir jos pasekmių naikinimą ir kokybiškesnio gyvenimo perspektyvas. Po 2004 m. Lietuvoje atsirado regioninio bendradarbiavimo centro idėja. Ji iš esmės buvo nukreipta vidaus vartojimui ir savosios ambicijos kėlimui, tačiau taip pat davė akivaizdžius rezultatus ir stiprino prestižą Lenkijoje, Ukrainoje ar Gruzijoje. Tos politikos pasekmes jaučiame iki dabar. Užsienio politikos konceptualizacijos autoriai ir vykdytojai puikiai suvokė, kad Lietuva, kaip maža, su ribotais resursais ir pasirinkimo galimybėmis, ne tik turi, bet ir privalo ieškoti bendraminčių ir koalicijos partnerių vertybiniu ar interesų pagrindu. Lietuvos ES kaimynai tam puikiai padėjo.
Tuo pačiu Baltijos jūros regiono, naujosios, kaip kadaise sakė JAV gynybos sekretorius, Donaldas Rumsfeldas, Europos, bendradarbiavimo kontūrai vis labiau matomi. Dabar politinis šnekėjimas sukasi apie orientaciją į Šiaurės šalis. Tai nereiškia, kad Skandinavijos projektas turi būti vykdomas Lenkijos sąskaita. Kaip Vytauto Didžiojo Universitete viešoje paskaitoje 2013 m. sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius „Šiaurės šalys ir Lenkija – tarsi du sparnai Lietuvos užsienio politikai – geram skrydžiui reikia abejų“.
Iš esmės Lietuvos užsienio, o ir vidaus politika, ką rodo ir Lietuvos pirmininkavimo ES Taryboje prioritetai, stovi ant energetinio saugumo, Rytų kaimynystės ir ES-NATO ramsčių. Visa tai yra susiję su neblėstančiu noru atitolti nuo Rusijos ir tarybinio palikimo įtakos. Tai jau tapo mūsų identiteto dalimi. Įsitinklinimas Vakaruose ir artimų partnerių paieška yra bene pagrindinės strateginės gairės.
Kokybiškas dalyvavimas vakarietiškose struktūrose ir politiniuose procesuose skatina perimti gerąsias patirtis. Sudarydami sąlygas demokratijos tobulinimui, efektyvios viešosios politikos rezultatams, laikydamiesi tarptautiniuose susitarimuose priimtų kitų valstybių laike patikrintų ir veikiančių įsipareigojimų liberaliai demokratijai ir žmogaus teisėms nebūsime balta varna ir neužsitrauksime palyginimų su naująją Orbano Vengrija. Nacionalistinių užmačių demonstravimas, kultūrinės autarkijos, traibalizmo ir religingumo hipertrofavimas (ypač tarptautinėje) politikoje veda į konfliktines situacijas. Pavyzdžiui, santykiuose su Lenkija.
Dabar santykiai su Lenkija yra tam tikroje laukimo fazėje. Užsienio politika ne kartą yra paveikta vidaus politikos. Užtenka prisiminti Lietuvos lenkų klausimą ir suprasime, kad Lietuvos-Lenkijos santykiai nėra tokie strateginiai, kokie buvo prieš penkerius metus. Mus su Lenkija artina bendra istorija ir tradicijos, panašios išsivadavimo iš TSRS patirtys, geopolitinis Rusijos suvokimas, parama NATO naryste ir pan. Lenkija Lietuvai reikalinga dėl energetinių resursų importo diversifikacijos, transporto ir logistikos jungčių bei paramos saugesnės ES rytų kaimynystės kūrime. Švediškai lenkiška ES Rytų partnerystės iniciatyva neapsiėjo be aktyvaus Lietuvos ir Čekijos diplomatų dalyvavimo. Šiaip ar taip, Lenkija yra stambaus kalibro žaidėjas, vienas iš svarbiausių Lietuvos karinių nepriklausomybės garantų NATO planuose, viena iš antro ES trejeto valstybių, turinti nemažų ambicijų Europos Sąjungoje. Kai jos sutampa su Lietuvos, būtų neapgalvotina tuo nepasinaudoti, ypač jei atsiranda geranoriškumo lūkesčiai abejose pusėse.
Šiaurės kryptis turi savo privalumų. Skandinavijos valstybės didžiai daliai lietuvių nekelia istorinių kompleksų ir daug prisidėjo, kad taptume Vakarų Europos dalimi. Su Šiaurės šalimis didėja teigiama tarpusavio priklausomybė per nuolatinį politinį NB6, NB8, EPINE, bendradarbiavimą (kartkartėmis įtraukiant ir britus), skandinaviškas investicijas ir vis aktyvesnį dalyvavimą bendruose regioniniuose, kaip Šiaurės investicijų bankas, „NordBalt ar „Nordpool“, projektuose. Su šiauriečiais esame mažos valstybės ir bandome didinti valstybės galią per bendradarbiavimą bei tarptautinių normų puoselėjimą. Tačiau šiauriečiai įtariai žiūri į XIX a. nacionalizmo retorikos ir religingumo proveržius politikoje ir visa širdimi linki Lietuvai neieškoti priešų ir vadovautis europinėmis patirtimis ir vertybėmis. Šiauriečiai tai seniai daro, kuria naujas ir iš jų galima pasimokyti ir elgiantis kaip jie kartu daug ką nuveikti. Pasaulyje ir taip užtenka problemų sukeltų klimato kaitos, konfliktų dėl resursų ir iškasenų, skurdo, augančio ekonominio nacionalizmo ir protekcionizmo, silpnų valstybių, sąmokslo teorijomis besivadovaujančių ekstremistinių judėjimų.
Gyvendama vis labiau daugiapoliame pasaulyje, remdama liberalios demokratijos vertybes, Lietuva turi būti pasirengusi sustiprinti JAV ir ES bendrystę, pagrįstą tomis pačiomis vertybėmis besiremiančią bendriją. Kita vertus daugiapoliškumas neturėtų vesti prie daugiašalio bendradarbiavimo kokybės susilpnėjimo.
Lietuvos užsienio politika artimiausiu laikotarpiu nebus radikaliai kitokia. Įsitinklinimo Vakaruose, bendradarbiaujant su artimomis valstybėmis-partnerėmis, eiga turėtų mažinti neigiamą Rusijos autoritarinės ir posovietinės politinės kultūros poveikį bei plėsti Rytų Europoje europietiškas bei pokomunistinės transformacijos metu įgytas patirtis. Užsitikrinus energetinį saugumą ir įsitinklinus Vakaruos, bus galima pagalvoti ir apie naujus Lietuvos užsienio politikos prioritetus. Galbūt mažos, lanksčios, atviros, iniciatyvios ir nelaikančios savęs auka mūsų valstybės vaidmuo ateityje siesis su tarptautinių normų ir institucijų palaikymu, siekiant geresnio gyvenimo ne tik sau ir kaimynams, bet ir kitoms valstybėms, kuriose nėra tiesioginių Lietuvos interesų. Tuo pačiu Lietuva aktyviai turi sugebėti puoselėti ir vystyti naudingus sau dvišalius santykius bei diplomatiją su visais kaimynais, aktyviai puoselėti ir ginti savo interesus.
Tada Lietuva galės laikyti save pasaulio politikos dalyve. Link to reikia tikslingai eiti. O tai yra taktikos ir ilgalaikio susitarimo dėl vieningos užsienio politikos ir jos vykdymo klausimai. Užsienio politika Seimo rinkimų nelaimėsi, bet ji neturėtų būti vidaus ir kartais demagoginės politikos įkaitė.
Autoriai dirba Vytauto Didžiojo Universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete.