Antroji – tai naujos kartos mokytojų trūkumas, sistemingai prastėjanti dirbančių mokytojų kvalifikacija ir absurdiška pedagogų darbo apmokėjimo tvarka. Trečioji problema yra permanentinės ir savitikslės reformos švietimo sistemoje, kurios daugiau painioja negu sprendžia realius klausimus. Be abejonės, pirmosios dvi problemos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir turėtų būti sprendžiamos kompleksiškai. Trečioji yra sisteminė ir turėtų būti greičiausiai pristabdyta iki aiškaus plano ir siekių suformulavimo.
Pradėdami kalbėti apie mokymo kokybę, pirmiausiai turėtume aiškiai įsisąmoninti, kad be kvalifikuotų mokytojų ir tinkamai sutvarkyto apmokėjimo už jų darbą, pasiekti kokybiškesnės kaitos visame ugdymo procese yra iš esmės neįmanoma. Kalbant apie mokytojų dalykinę kvalifikaciją, reikėtų pasakyti, kad šiandien Lietuvoje nėra institucijos, kuri galėtų ne tik vertinti esamą mokytojų pasiruošimą, bet ir kvalifikuotai rengti ugdymo programas. Aukštosios mokyklos nebeužtikrina tinkamo naujos kartos mokytojų parengimo dėl žemų priėmimo reikalavimų ir ydingos krepšelių sistemos.
Kita skausminga problema yra mokytojų darbo apmokėjimo tvarka, kuri daugiau primena skaičiavimo ekvilibristiką, neturinčią nieko bendro su racionaliu procesu. Tokia tvarka apskritai iškreipia suvokimą apie mokytojo darbo tikrąją paskirtį ir tikslus. Tai akivaizdžiai liudija visuotinis mokytojų nepasitenkinimas dėl valstybės neva nesumokėtų pinigų už įvairius papildomus darbus. Skaičiuoti darbo užmokestį, išskiriant atskirai veiklas už mokinių darbų taisymą ir pasiruošimą pamokoms, yra ne tik ydinga, bet ir neprasminga. Tiksliai apskaičiuoti, kiek mokytojas ruošiasi pamokoms, ir išvesti bendrą vardiklį iš esmės yra neįmanoma ir galiausiai beprasmiška. Smulkmeniškas mokytojų darbo papildomų veiklų skaičiavimas ir reglamentavimas veda į loginę aklavietę, nukreipia mąstymą netikslinga linkme ir kelia tik vidinę sumaištį.
Be to, yra nemaža dalis mokytojų, kurie turėdami maksimalų kontaktinių valandų skaičių dirba keturias dienas per savaitę. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad daugumos mokytojų darbo diena baigiasi gerokai anksčiau nei kitų darbuotojų. Tokia situacija pirmiausia yra nepalanki mokiniams, kurie praktiškai neturi galimybių po pamokų susilaukti pagalbos iš mokytojų, nes pastarieji su paskutiniu savo pamokos skambučiu išskuba iš mokyklos. Mokytojų konkretus buvimas mokykloje iš esmės yra susijęs tik su kontaktinėmis valandomis. Tiesa, reikėtų paminėti, kad mokytojai, priklausomai nuo mokyklos vadovybės reikalavimų, gali vykdyti daug abejotinos vertės veiklų. Ši veikla vadinama popierizmu, kuris dažniausiai neturi nieko bendro su mokymo procesu. Visus popierius, kurie nesusiję su tiesioginiu mokytojo darbu, turėtų ruošti centralizuotai už švietimą atsakingos institucijos, o mokytojai neturėtų švaistyti savo laiko formalių popierių rengimui.
Mokytojų ir klasės vadovų darbas su mokiniais po pamokų spręstų ne tik socialines problemas, bet ir kurtų bendradarbiavimo atmosferą bei nuteiktų mokinius prasmingai veiklai. Galiausiai mokyklos pradėtų vykdyti tikrąją savo paskirtį, o ne įsivaizduojamas veiklas, kuriomis pastaruosius metus vis labiau yra apipinamos. Tik atsirėmus į sistemingą mokymą(si) būtų galima pradėti kalbėti ir apie brandų asmenybės ugdymą. Pedagoginė patirtis liudija, kad tik rimtai besimokantis mokinys gali natūraliai tapti pilietišku ir patriotišku. Dabar dažnai ramų mokymąsi keičia dalyvavimas įvairiose veiklose, kurios neskatina tikro supratimo apie gyvenimiškas vertybes. Susitelkimas tokiai veiklai vis labiau primena imitacinį procesą, kurį dar gerai prisimename iš praeities laikų. Šiandien turime situaciją, kai viską bandoma apversti aukštyn kojomis, nes, pasirodo, imituoti veiklas yra daug kartų lengviau ir paprasčiau nei sistemingai mokyti vaikus.
Taip pat turime suprasti, kad nuolatinės reformos, kurios vyksta nesustabdomai ir neaiškiu tikslu visai sistemai ne tik nepadeda, bet dar labiau blogina ir taip jau esamą prastą padėtį. Simptomiškai šią situaciją atspindi vis dažniau sutinkama sąvoka „įstatymo pakeitimo įstatymas“. Tai tarsi lopymas jau vieną kartą lopyto rūbo. Galiausiai po tokios veiklos pradedame nebeatpažinti ne tik seno rūbo, bet ir naujas atrodo kažkaip skurdžiai. Matydami negerėjančią padėtį, vis bandome surasti panacėją, padėsiančią išspręsti susikaupusias problemas arba atpirkimo ožį, kuris trukdo sėkmingai judėti į priekį.
Šiandien daugeliui atrodo, kad visuotiniu būdu „išvalius“ iš mokyklų jų vadovus situacija pagerės kardinaliai. Tai dar vienas ydingo mąstymo pavyzdys, kai visuotiniu būdu bandoma išspręsti keliolikos direktorių problemą. Visos švietimo pertvarkos akivaizdžiai parodė, kad negalima su kirviu darbuotis vyšnių sode. Skaudžiausia, kad neturime nei vieno aiškiai sėkmingo švietimo reformos pavyzdžio. Galbūt prieš pradedant naujas reformas reikėtų išsiaiškinti šį savotišką reiškinį, kuris jau tapo lietuviškos švietimo reformos pagrindiniu požymiu. Dažniausiai, įgyvendinant visus keitimus, regime nekompetentingumą, nepagrįstas ambicijas, realybės nesuvokimą ir aklą užsienio patirties kopijavimą.
Šiandienai susiklosčiusi padėtis ne tik neužtikrina sėkmingų reformų, efektyvaus mokymo(si), tačiau iškreipia mokytojo darbo tikrąją paskirtį. Kol nesugebėsime įgyvendinti bent kelias sėkmingas reformas, užtikrinti mokytojų kvalifikacijos, racionalios darbo apmokėjimo tvarkos, kuri sugrąžintų mokytoją į darbą, tikėtis švietimo sistemoje pasikeitimų būtų daugiau negu naivu. Be to, turime pradėti kalbėti ne apie „nepakeliamus“ mokinių krūvius, nuolatinius programų keitimus ir sudėtingus egzaminus, bet privalome reikalauti iš visos švietimo bendruomenės aukštesnės darbo kokybės, akivaizdaus rezultatų gerėjimo ir sveikos darbinės atmosferos, kuri nebūtų persunkta skundimusi ir dejonėmis. Galiausiai pradėkime mažiau žvalgytis aplinkui, susitelkime mokymui(si) ir pradėkime, kaip teigė Voltero herojus Kandidas, „darbuotis savo sode“.