D. Pūras, sprendžiant iš jo argumentų, yra visiškai tikras, kad E. Estrelos rezoliucijoje išvardintos priemonės, yra kaip tik tos, kurios užtikrintų „šiuolaikišką vaiko teisių apsaugą“, padėtų išvengti „lytinės ir kitokios prievartos, savižudybių, kitų socialinės ir emocinės raidos nesėkmių“.
Atrodytų, kad D. Pūrui ir jo bendraminčiams nerimauti nėra dėl ko. Europos Parlamentas gruodžio 10 d. balsų dauguma pritarė kiek pataisytam E. Estrelos rezoliucijos tekstui. Priimtoje rezoliucijoje aiškiai išreikšta europarlamento valia, kuri artima E. Estrelos projektui. Ir tuo, kad lytinis švietimas turi būti vykdomas jau mokykloje. Ir tuo, kad jaunimui dar iki sudarant santuokas turi būti žinomos ir prieinamos apsisaugojimo nuo nėštumo priemonės. Pagaliau ir tuo, kad valstybės privalo užtikrinti galimybes neplanuotai pastojusioms merginoms nutraukti nėštumą.
D. Pūro nerimą, matyt, paaštrino ne pats priimtos rezoliucijos tekstas, bet tai, kad Lietuvoje ir, pasirodo, Europoje žymi dalis piliečių nepritaria nėštumo nutraukimo kaip vienos iš pamatinių moters teisių pripažinimui, arba tai, kad, EP daugumos nuomone, tokios svarbios vaiko raidos problemos, kaip lytinė ir reprodukcinė sveikata bei teisės, sprendimas patikėtinas valstybių narių kompetencijai.
Nėštumo nutraukimo pateisinimas kaip pasaulėžiūrų konflikto indikatorius
Bet gal gerb. D. Pūrui ir jo bendraminčiams pradžioje vertėtų rasti atsakymą į klausimą, kodėl EP tokį vertybiniu požiūriu principinį reikalą, kaip moters teisės į abortą pripažinimą, nuleido į valstybių narių kompetencijos lygmenį? Gal jiems pradžioje reikėtų pažinti savo pačių argumentus, pvz. išsiaiškinti, kokiu moraliniu pagrindu apskritai galime atimti iš žmogaus embriono teisę išlikti?
Atrodytų, kad neturėtų kilti jokių ginčų dėl žmogaus embriono teisės gyventi. Moksliniai tyrimai rodo, kad 4 iš 5 apvaisintų kiaušinėlių gimdami sukuria žmogaus gyvybę. Ir tik 1 iš 5 apvaisintų kiaušinėlių neįveikia kliūčių iki gimimo. Žvelgiant į tokį empirinį faktą, lyg ir neturėtų kilti abejonių, kad moters gimdoje pradėta gyvybė jau yra žmogus ir todėl turi lygią teisę gyventi, kaip ir visi gimusieji.
Kodėl abortų pateisinimo šalininkai įstatymais siekia paneigti tai, ko nėra gamtoje? Į tai aiškiai savo viešuose pasisakymuose atsako M. A. Pavilionienė. „Moteris ir jos vaisius yra visuma“. Kūdikis auga moters kūne ir tai nėra „kažkas atskira“. Moteris turi tarptautinėje ir Lietuvos teisėje pripažintą „pasirinkimą planuoti šeimą“.
Gerb. M. A. Pavilionienė bent jau savo oponentams nepaaiškina vieno dalyko: kodėl ji šia moters privatumo neliečiamybės filosofija tiki? Ar ne todėl, kad jos pasaulėžiūra yra artima protestantiškos kultūros dvasiai, kuri į aukštumas iškelia žmogaus individualios būties autonomiją?
Nėra pagrindo smerkti nėštumo nutraukimo įteisinimo šalininkus dėl jų pasirinkimo sakralizuoti moters privatumą. Privatumas iš ties yra kiekvienam žmogui brangus. P. Gražuliui ir kitiems oponentams M. A, Pavilionienės pozicija yra nepriimtina, reikia manyti, ne dėl moters privatumo sureikšminimo, o dėl to, kad nėščios moters kūne abortų laisvės šalininkai nenori moraliai pripažinti KITO LYGYBĖS su motina, t,y. lygios vertės to, kas moters kūne jau nėra laikytina jos kūnu, o yra atskira, autonomiška gyvybė.
Turbūt nieko naujo nepasakysime, kad nėštumo nutraukimo šalininkų ir jų priešininkų ginčas visų pirma yra ideologijų kova. Europos istorijoje dar nuo antikos laikų išryškėjo romėnų laisvės ir krikščionių lygybės ideologijų priešprieša. Iki mūsų dienų šią priešpriešą atkartoja protestantiška laisvės ir katalikiška lygybės filosofijos. Todėl visai nenuostabu, kad šiuolaikinių demokratinių Europos valstybių konstitucijose konkuruojančios laisvės ir lygybės filosofijos teisinių principų pavidalu atsidūrė viena greta kitos.
Europos misija – konkuruojančių pasaulėžiūrų sintezė
Vargu ar paneigsime, kad Europos patrauklumas, jos pasaulinis dvasinis lyderiavimas kaip tik ir pasireiškia lygių ir laisvų piliečių sugyvenimo darnos kultu. Šiuolaikinėje Europoje laisvės ideologija užtikrina nepaliaujamą modernizaciją, o lygybės ideologija – socialinę taiką.
D. Pūrą itin jaudina pastaruoju metu vis ryškėjanti “eurofobijos epidemija”. O ko ji Lietuvoje nejaudina? Nesinorėtų tikėti, kad P. Gražulis džiaugtųsi eruroskeptinių nuotaikų plitimu. Lietuva pakankamai europietiškos orientacijos, kad patys euroskeptikai imtų ir atsigręžtų į rytus.
Tai kas gi gimdo „eurofobines“ nuotaikas? D. Pūro nuomone, to priežastis P. Gražulio pasekėjų „fundamentalizmas“, turbūt pasireiškiantis dėl dalies žmonių neraštingumo „emocinės, socialinės ir seksualinės raidos žinių prasme“. O gal priešingai? Gal čia kaltas protestantiškos ideologijos ekstremizmas, kurį socialdemokratų teoretikas Eduardas Bernšteinas, kritikuodamas marksizmą, pavadino „kalvinizmu be Dievo“? Ar ne tokį bedievį kalvinizmą propaguoja privatumo apologetai, sutapatindami laisvę su biologine prigimtimi ir žmogaus privatume nepalikdami vietos KITAM?
Nėštumo nutraukimo teisės proponentams nereiktų pamiršti, kad gimusio žmogaus teisė į gyvybę taip pat atsiremia į tabu – į etinį žmogaus vertės suabsoliutinimą. Pakanka tik beatodairiškai pasiduoti bedievio kalvinizmo ideologijai, ir iškart galvoje gimsta fantasmagoriški projektai. Visai neseniai britų filosofė ir medicinos etikos specialistė iš Oksfordo Francesca Minerva mokslinėje publikacijoje ėmė įrodinėti, kad „gydytojai turi teisę nužudyti ką tik gimusius vaikus, jeigu jie neįgalūs, per brangūs ar tiesiog motinų nepageidaujami“.
Taigi, kaip matome, polemikoje dėl nėštumo nutraukimo pateisinimo taip pat neįmanoma išvengti „fundamentalizmo“ įtakos ir svarbos. Ši svarba pasireiškia fundamentalistiškai paskelbiant užmegztą žmogaus gyvybę tabu. O ginčo sprendimas, matyt, slypi ne embriono gyvybės „detabuizavime“, o problemoje, kaip įstatymų lygyje suderinti moters laisvės vertę su negimusio vaisiaus gyvybės verte.
Kokie tabu vaikų lytinio švietimo erdvėje yra gyvybiški socialiniam sugyvenimui?
Kai tik kalbama apie vaikų lytinį švietimą, D. Pūrą labai piktina Lietuvoje klestinčios fobijos. Jis įsitikinęs, kad vaikų lytinio švietimo srityje atsikračius fobijų, sumažintume „lytinę ir kitokią prievartą, savižudybes“. Gerb. D. Pūro ir kitų psichoanalitikų norėtųsi paklausti, ar lytinio švietimo srityje neveikia žmonijai brangūs tabu? Juk legenda skelbia, kad, vos tik Adomas ir Ieva paragavo vaisių nuo Dievo uždrausto pažinimo medžio, tai pirmas dalykas, ką jie suprato, kad yra nuogi. Adomas ir Ieva negalėjo sušalti, nes rojuje nėra arktinio šalčio. Adomui ir Ievai matyt pasidarė GĖDA dėl savo gamtinio nuogumo.
Taigi, ar negatyvas viešam nuogo kūno rodymui yra socialiai pozityvus tabu ar nepageidautina fobija?
Jei patikėsime Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regiono biuro ir Vokietijos Federalinio sveikatos švietimo centro (BZgA) parengtos programos „Lytinio švietimo standartai Europoje“ išvadomis, tai 4-6 metų vaikai kaip tik ir išgyvena Adomo ir Ievos pirmapradės gėdos potyrį. Jie ima viešumoje „gėdytis savo nuogumo, genitalijų lietimo“, taip pat ima suvokti savo lytinį identitetą.
O kas būtų, jei vaikai ikimokykliniame amžiuje neišsiugdytų gėdos jausmo? Ar be šio jausmo jie galėtų suprasti, kad laužyti socialinio sugyvenimo taisykles yra ne tik baugu dėl sankcijų, bet ir amoralu dėl asmeninės atsakomybės? Ar žmogaus pirmapradė lytinė savivoka ir savikontrolė nėra žmonių socialiniam sugyvenimui lemtingų moralinių įsipareigojimų pradžia? Jei išguisime gėdą iš žmonių sąmonės ar nepasmerksime tų pačių žmonių begėdiškai gyvūniškai tarpusavio kovai?
Iki šiol mūsų formaliose švietimo praktikose, internatuose, kaip D. Pūras sako, pokalbiai su vaikais lyčių santykių tematika buvo tabu. Bet nepaisant to, netgi sovietmečiu apie seksualinį gyvenimą jau mažamečiai iš neformalių šaltinių sužinodavo tai, kas buvo leistina žinoti tik suaugusiems. Dabar internetas neribotai praplečia neformalias lytiškumo pažinimo galimybes. Bet ir tuomet, ir dabar vaikų norą pasimėgauti lytiniu aktyvumu suaugusieji slopina sugėdinimu, o vaikai paklūsta tėvų autoritetui. Kodėl? Ar ne todėl, kad tėvai nori vaikui įteigti, jog lytinis aktyvumas turi aukštesnę žmogaus socialinė paskirtį, o vaikas priima tai, kaip konstruktyvią gyvenimo tiesą?
Taigi, norėtųsi iš D. Pūro ir kitų žinovų, išgirsti, ar vis dėlto vaiko socializacijos požiūriu nėra socialiai destruktyvu formaliame valstybės organizuojamame švietimo lygyje vaikui nuo pat darželinuko amžiaus, nesinaudojant jokiais tabu, atskleisti jo lytiškumo prigimtį, paskirtį ir net mokyti vaiką nesidrovint džiaugtis savo seksualumu? Ar ne geriau laikytis tradiciškai įsitvirtinusios strategijos? Formalų vaiko švietimą lytiškumo tematika pradėti tada, kai vaikas suaugusiųjų išorinio spaudimo įtakoje susiformuoja socialinius įgūdžius kontroliuoti savo seksualumą, o neformalų švietimą patikėti aplinkai ir tėvams? Pagaliau, gal geriau vaikų lytinės ir reprodukcinės sveikatos subtilybių mokyti ne pačius vaikus, o jų tėvus?
Pastebėtina, kad E. Estrelos EP pateiktos rezoliucijos dėl lytinės ir reprodukcinės sveikatos ir teisių 44 punkte buvo toks sakinys: „seksualinis švietimas turi vykti saugioje, laisvoje nuo tabu, interaktyvioje atmosferoje tarp studentų ir mokytojų“. Būtent šis sakinys galutiniame EP priimtos rezoliucijos tekste išnyko. Norėtųsi taip pat pasiteirauti D. Pūro, ar ši aplinkybė nereiškia, kad europarlamentarai vis dėlto pripažino fobijų ir tabu svarbą vaikų lytiniame švietime?
Autorius yra Mykolo Romerio universiteto Teisės filosofijos ir istorijos katedros profesorius.