Remdamasis teoriniais argumentais, straipsnio autorius ryžosi viešai suabejoti Konstitucinio Teismo liepos 1 d. nutarime išdėstyta konstitucine socialinio teisingumo doktrina, mažinant valdininkų atlyginimus. Šis nutarimas, kaip žinia, įpareigoja šalies Vyriausybę valstybės tarnautojams, pareigūnams ir teisėjams, atstatyti ikikrizinius 2009 m. atlyginimų dydžius ir kompensuoti dėl atlyginimų sumažinimo patirtus praradimus. Anot V. Vaičaičio, gali būti taip, kad „mes vieno tipo galimą neteisingumą norime ištaisyti dar neteisingesniu viešųjų lėšų perskirstymu“.
Žinoma pradžioje derėtų pasvarstyti, ar apskritai korektiška kritikuoti KT sprendimus, kuriuos be išlygų privalu vykdyti. Manyčiau, kad tikrai būtų nekorektiška, jei tai būtų žalinga konstitucinės jurisprudencijos raidai. Tačiau, kai kritika verčia giliau pamąstyti, koks gi tokios filosofinės kategorijos, kaip socialinis teisingumas – ypač kai ji praktiškai adaptuojama, reguliuojant valdininkų atlyginimus – tikrasis turinys, tuomet kritiniai pasisakymai ne tik geidžiami, bet ir būtini. Juolab, kad KT sukonstruota socialinio teisingumo filosofija turi imperatyvią galią visai mūsų teisinei sistemai.
Manyčiau, kad V. Vaičaičio išsakyti kritiniai argumentai KT nutarimo atžvilgiu yra verti ypatingo dėmesio. Autorius išryškino dvi esmines diskutuotinas KT teismo sprendimo nuostatas. Visų pirma, anot V. Vaičaičio mūsų Konstitucija nedraudžia progresinio atlyginimų tarifų mažinimo, kai didesnius atlyginimus gaunantiems jis mažinamas daugiau, o mažesnius mažiau. Tuo tarpu KT nutarime tvirtinama, kad pagal Konstitucinę doktriną galimas tik proporcinis atlyginimų mažinimas, t. y. mažinimo nuošimtis, skirtingus atlyginimus gaunantiems asmenims privalo būti vienodas. Antra, V. Vaičaitis mano, kad „ekonominės krizės metu nurėžtų atlyginimų skirtumas neturėtų būti nuosavybės teisės ginama vertybė“, kitaip tariant, valstybė galėtų ir neturėti pareigos šį skirtumą kompensuoti. Tuo tarpu KT tokią pareigą įžvelgia.
Kas labiau teisus: KT ar V. Vaičaitis? Norint atsakyti į tokį klausimą, būtina įvertinti KT nutarime pateiktą argumentaciją. Manyčiau, kad net pats griežčiausias kritikas vargiai rastų loginio nepagrįstumo tame, kaip KT savo nutarimo VII skirsnyje apibrėžia tokių konstitucinių principų, kaip proporcingumas, teisingumas, solidarumas, lygiateisiškumas, turinį.
Tačiau kai KT, vertindamas įstatymų nuostatas, ima taikyti socialinio solidarumo principą, kritikui kaip tik ir gali kilti abejonių. Jeigu, anot KT, socialinis solidarumas reiškia, kad „tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams“ taip, kad nebūtų „paneigta valstybės socialinė orientacija“, tai kodėl naštos paskirstymas galimas tik tolygiai, pagal matematinę proporciją, t. y. tik taip, kad nebūtų pažeistos proporcijos tarp skirtingų atlyginimų?
Žinoma, sveikintina, kad KT laiko konstituciškai svarbiu dalyku reikalavimą diferencijuoti atlyginimą valstybės pareigūnams ar tarnautojams priklausomai nuo jų kvalifikacijos, pareigų, atliekamo darbo sudėtingumo. Manyčiau, kad sveikintina ir kita KT nutarime ginama nuostata – atlyginimų mažinimas gali būti tik laikinas, o gerėjant ekonominei situacijai, valstybė privalo atstatyti ikikrizinius atlyginimus. Tai įpareigoja valstybės valdžią atsakingai vykdyti savo tiesioginę pareigą – tarnauti žmonėms.
Panašu, kad KT teisėjai, argumentuodami savo poziciją dėl socialinio solidarumo principo funkcijos, vengė ne tik socialinės lygiavos konotacijų, bet ir prieštaringo skirtingų principų (šiuo atveju diskriminacijos draudimo ir solidarumo) panaudojimo. Tam, kad solidarumo idėja neprieštarautų diferencijuotai teisingo apmokėjimo už darbą idėjai, jie eliminavo solidarumo idėjoje galimą netolygaus, progresinio naštos paskirstymo aspektą. Ar toks prieštaringumo vengimas yra imperatyvus ir logiškas?
V. Vaičaitis teigia, kad galimos įvairios socialinio teisingumo sampratos. Kaip teigia J. Rawsas savo „Teisingumo teorijoje“ ir tvirtina kiti autoriai, prieštaringi teisingumo principai socialinių procesų reguliavime gali būti ir paprastai yra derinami bei suderinami. J. Rawlas, pav. vieną greta kito rikiuoja nediskriminavimo ir skirtumo (tai solidarumą išreiškianti kategorija) principus. Tokios J. Rawlso principų rikiuotės praktinę vertę puikiai patvirtina, pav. vakarų šalyse veikiančios mokesčių sistemos, kurios gina ir rinką, ir žmonių socialines teises.
V. Vaičaitis pagrįstai pastebėjo, kad priimant kaip neginčytiną KT doktrinoje išdėstytą teisingumo, proporcingumo ir solidarumo konstitucinių principų sąsajos interpretaciją, daug kam gali kilti abejonė, ar mūsų Konstitucija galėtų pateisinti progresinius mokesčius, apie kurių įvedimą plačiai kalbama, o kai kas sako, kad jie jau de facto yra. Jei yra, tai gal atsirado konstitucinis pagrindas politikams juos naikinti? Kita vertus, jeigu remsimės konstituciniu lygiateisiškumo principu, tai akivaizdu, kad KT nutarimu nustatomas atlyginimų reguliavimas negali tarnauti išimtinai tik valstybės tarnautojams, pareigūnams ir teisėjams. Jis negali diskriminuoti ne viešame sektoriuje dirbančių žmonių. Bent šio nutarimo filosofija paliečia visus Lietuvos žmones. Kas bus, jei kas nors privačioje įstaigoje pasijus nuskriaustas dėl jam neproporcingai sumažinto atlyginimo, kuris be to neatitinka jo kvalifikacijos bei darbo sudėtingumo ir, motyvuodamas KT nutarimu, kreipsis į teismą dėl teisingumo atstatymo?
Dar daugiau kurioziškų išvadų galime prisigalvoti, jei nekritiškai žvelgsime į kitą V. Vaičaičio pastebėtą KT nutarimo aspektą – valstybės tarnautojo gauto ar negauto atlyginimo prilyginimą Konstitucijos 23 straipsnyje ginamai nuosavybės teisei. Iš KT nutarimo seka, kad krizės metu valstybės tarnautojams neišmokėtas atlyginimas yra jų nuosavybės dalis ir dėl valstybės veiksmų netektis patyrę žmonės pagrįstai gali reikalauti kompensavimo.
Dėl valstybės veikimo ar neveikimo žmonės labai dažnai patiria materialines ir finansines netektis. Ne vieną iš mūsų palietė bankų bankrotai, daug kas prarado indėlius. Vis dėlto, tai iki šiol netapo pretekstu reikalauti šimtaprocentinės prarastų lėšų kompensacijos.
Darbo užmokesčio ir nuosavybės tiesiogine sąsaja galėtų remtis ir verslininkai. Tarkim, ar dėl valstybės ekonominės politikos klaidų patirti pelno nepritekliai, kurie paprastai buvo darbuotojams mokamų atlyginimų šaltinis, nėra nuosavybės dalies atėmimas? Juk teisėtai gautas pelnas yra akivaizdi konstitucijoje nuosavybės neliečiamumo nuostata ginama vertybė.
Taigi, ar galėjo KT sprendimas dėl atlyginimų būti kitoks? Regis, kad galėjo visų pirma dėl procedūrinių galimybių. KT savo nutarime paminėjo, kad suinteresuoto asmens – Seimo – atstovai į Konstitucinio Teismo posėdį neatvyko, nors šaukimai į posėdį jiems buvo įteikti. Natūralu paklausti kodėl neatvyko ir ką galėjo jų atvykimas pakeisti?
Viena neatvykimo priežasčių galėjo būti ta, kad KT gavo Seimo atstovų rašytinius paaiškinimus, kuriuose tvirtinama, kad Seimas siekė teisėto tikslo – vykdydamas Vyriausybės programą, norėjo stabilizuoti valstybės finansus. Kaip matome, toks argumentas KT teisėjų neįtikino. Jiems buvo kur kas svarbiau, kad valstybės finansų stabilizavimas būtų vykdomas nepažeidžiant socialinio teisingumo reikalavimų.
Galima manyti, kad Seimo atstovai, dalyvaudami KT posėdyje, būtų paskatinti paaiškinti kodėl, jų nuomone, krizės įveikimo planas ne tik neprieštaravo Konstitucijai, bet ir atitiko konstitucinę teisingumo doktriną. Galima manyti, kad Seimo atstovai, dalyvaudami KT posėdyje, būtų paskatinti paaiškinti, kodėl, jų nuomone, krizės įveikimo planas ne tik neprieštaravo Konstitucijai, bet ir atitiko konstitucinę teisingumo doktriną. Galima manyti, kad KT posėdžio metu ginčo šalių argumentų susikirtimas sąlygotų ir kitokį sprendimą. Kaip taria diskurso etikos kūrėjas, vokiečių filosofas Jurgenas Habermasas, būtent ginčuose dėl teisių šalys priverstos pasinaudoti kuo aiškesniais ir įtikinamesniais argumentais. Būtent dėl šios priežasties demokratiniai debatai veikia kaip socialinės pažangos instrumentas.
Galėjo būti ir kita, kur kas svaresnė Seimo atstovų neatvykimo priežastis, atskleidžianti bendrą mūsų valstybės bėdą. Mums po sovietinio palikimo dar per sunku pasiekti kvalifikuotą fundamentalaus lygio problemų svarstymą. Trūksta žinių ir supratimo, ypač tada, kai kalbame apie tokius teoriškai abstrakčius dalykus, kaip teisingumas, lygiateisiškumas ar solidarumas. Mums reiktų kuo skubiau ir rimtai susimastyti apie tai, kokiais principais ir kaip grindžiama morali politika ar teisinga teisė. Kaip rodo šis KT nutarimo atsiradimo procesas, tai svarbu ne tik teisėjams, bet ir politikams, kiekvienam įstatymų leidėjui.
Autorius yra Mykolo Romerio universiteto Teisės filosofijos ir istorijos katedros profesorius