Friedrichas Hayekas 1974 metais gavo Nobelio premiją už tai, kad įrodė, jog krizės dinamika aiškintina visai priešingai: krizė prasideda tariamojo pakilimo metu, jos giliausiais taškas – tariamasis klestėjimas, mums įprastas nusileidimas yra lipimas iš krizės, o sinusoidės apatinis taškas – rinkos pusiausvyros atstatymas.
Ne šokiruoti norėdamas, ir ne nustebinti. Tiesiog išsamiai paaiškindamas, kodėl verslo ciklas vyksta, kodėl staiga visiems vienu metu ima „nesisekti“, kai dar vakar, rodės - amžinai klestėjo, atsakydamas į tuos klausimus, kurių nepavykdavo įveikti kitokių verslo ciklų teorijų kūrėjams. Pasidomėkime krizės ištakomis, kad galėtume įžvelgti jos pabaigą.
F.Hayekas ir jo kolegos – austrų ekonomikos mokyklos ekonomistai įrodo, jog verslo ciklus sukuria centrinių bankų vykdoma kreditų emisija. Kuomet girdime, kad ECB bazines palūkanas sumažino iki 2,5 procento ir jomis skolina, tai jokiu būdu nereiškia, kad šis centrinis bankas rado rinkoje ar savo saugyklose pigių pinigų. Centrinis bankas šiuos kreditus ėmė ir tiesiog sukūrė tuščioje vietoje. „Tebūnie pinigai“ tarė ir: pinigų nebuvo – pinigų yra. Tai yra pirmas žingsnis į krizę.
Kas vyksta toliau? Centrinis bankas skolina komerciniams bankams. Šie negali neimti pinigų iš centrinio banko – juk jie kone už dyka! Jei kuris bankas ir meilės tėvynei neimtų šių kreditų – iškristų iš rinkos, nes kiti bankai tikrai ims. Taigi, komerciniai bankai ima ir skolina. Palūkanos trumpuoju laikotarpiu krenta, tad dauguma anksčiau nepelningų projektų ima atrodyti atsiperkantys.
Taip naujieji pinigai pasiekia gamybos išteklių savininkų kišenes. Ką daro šie, kai jų parduodamų prekių kainos kyla, o perkamų (vartojimo prekių) – dar ne? Ogi ima vartoti. Kyla vartojimo prekių kainos (štai iš kur toji infliacija). Verslus pasiekiantis signalas – vartojimas auga. Verslas ima sparčiai gaminti ir vartojimo prekes. Tiesiog primenu patį pirminį signalą, kurį gavo verslai, kai į rinką pliūptelėjo naujų pinigų – santaupos išaugo. Čia jau kiekvienas pirmokas pasakytų, kad taupyti ir vartoti vienu metu yra neįmanoma. Rinkoje sklinda klaidinga informacija netikrų kainų ir palūkanų normų pavidalu. Susigaudyti tokioje aplinkoje, kai rinkos termometras sugadintas nebeįmanoma.
Viskas pakilusiomis kainomis ir pasibaigtų, jei kreditų injekcija būtų vienkartinė. Gana greitai nusistovėtų naujas kainų lygis, esant naujam pinigų kiekiui ir nepakitusiam gėrybių kiekiui. Tačiau kreditų emisija yra nuolatinė – ji vyksta reguliariai periodiškai, kai centriniai bankai „atvėrinėja“ savo kreditų langelius. Be to, prie pinigų iš oro kūrimo patys to nežinodami prisideda ir komerciniai bankai, laikantys tik minimalias privalomas atsargas, kurios pagal ECB normas yra 2 procentai. Tokiu būdu pinigai dauginasi jau geometrine progresija, o rinkos iškraipymai – tokiu pat mastu.
Kainos nebeatspindi vartotojų prioritetų, nes visos auga, kreditai pinga, nors nieks nesutaupė pinigų, kurie galėtų būti paskolinti, ekonominiai skaičiavimai rodo potencialų pelną, kurio realizavus projektą nebus. Laimi pirmieji esantys kreditų grandinėje, moka „kraštiniai“. (Pažįstama situacija, kai algos, pensijos auga, bet prekės brangsta pirmiau ir greičiau?) Visa tai kol kas nematoma. Matomi tik lengvi kreditai, turtėjimas, pozityvūs lūkesčiai. Visi masiškai vartoja, nes taupyti infliuojančius pinigus neapsimoka. Rodosi, kad vartojimas suka gerovės mašiną. Nepraleidžiama proga kapitalizmą apkaltinti „vartotojiškumu“, nors kapitalizmas remiasi taupymu ir investavimu ir tik centrinio banko kreditai privertė mus vartoti tiek neįprastai daug.
Svarbiausia tai, kad tai yra ekonomikos gijimo pradžia, tai yra vadavimasis iš klaidų ir išteklių švaistymo, tai yra grįžimas į rinkos vėžes. Faktas, kad liekame skurdesni, nei būtume tuo atveju, jei verslo ciklas nebūtų užsuktas – juk tuomet riboti ištekliai būtų panaudoti kur reikia, o ne kur papuolė. Faktas, kad skauda, bet žymiai mažiau nei būtų tuo atveju, jei išgyti būtų trukdoma. Šiame etape svarbiausia lankstumas ir taupumas – leisti tai, ką turi ir tik tam, ko reikia. Tai galioja visiems – nuo pavienio žmogaus iki valdžios aukštumų.
Žinoma, tada sukrunta prasiskolinę magnatai – dar pinigų, dar truputį. Iliuzija, kad papildomi pinigai išgelbės jau tokia gaji. Centriniai bankai – komerciniams bankams – šie verslui. Ir svarbiausia – pinigų nereikia uždirbti, juo galima kurti iš oro ir dalinti – tam duoti, tam ne. Papildomi pinigai trumpam atidės agoniją, tačiau tik tol, kol bus švirkščiami nauji. Deja, bet net nauji pinigai šioje stadijoje nebegali sudaryti klestėjimo iliuzijos. Mat pinigais nebepasitikima, jų perkamoji galia apgailėtinai kritusi, žmonės nuo jų bėga, netaupo, gyvena šia diena, o prireikus verčiau mainosi natūra.
Lipimas iš krizės tuo lengvesnis ir trumpesnis, kuo didesnis lankstumas rinkoje. Kuo mažiau suvaržymų – tuo lengviau prisitaikyti, susispausti. Beje, įdomu tai, kad gijimo metu rinkos informacija vis dar netiksli – projektai nėra tiek nuostolingi, kiek jie atrodo, darbo užmokestis irgi nėra tiek mažas realia suma (galimų įgyti prekių), kiek sumažėja absoliučiais skaičiais. Jei rinka daugiau nepurtoma papildomais tuščiais pinigais, ji greitai (tikrai greitai) „suvirškina“ pinigų emisijos padarinius ir atkuria tvarką, kurioje kainos ir skaičiavimai nebemeluoja, gamybos ištekliai panaudojami tik tai gamybai, kuri atsipirks.
Taigi, verslo ciklų teorijoje nėra nei godžių bankininkų, nei kapitalizmo ydos, nei fatališkos verslininkų klaidos, nei bankų reguliavimo stokos. Tiesa, yra vieno banko. Centrinio banko, kuris niekieno ir niekuo neberibojamas gali dievišku būdu kurti orinius pinigus. JAV Federaliniai rezervai, Europos centrinis bankas tik tą ir teveikia, kad sprendžia, kiek pinigų dar paleisti, kad pridengtų, ką prisidirbo, iki rytojaus. Už nieką neatsakingi, niekuo nekalti. Ir netgi gelbėtojai!
Šiame paradoksų pasaulyje tiesos žodžiai iš valdžios lūpų reti - bet pasitaiko. Štai Angela Merkel įvardino krizės šaknį – lengvi kreditai. Ir buvęs FED-o vadas Alan Greenspan išpažino nuodėmes po laiko. Sako, kad net pinigų gausinimo ideologas J.M.Keynes prieš mirtį prisipažino klydęs... Pasaulio krizės įveikimo receptas žinomas – centriniai bankai turi nustoti gaminti kreditus. Įdomu, kiek amerikietiškų kalniukų - sinusoidės ciklų – reikės išmėginti?
Pasaulio valdymo teorijų autoriai manys, kad tokio galingo įrankio valdžios iš rankų niekada nepaleis. Pesimistai sako, kad žmogus kantrus, iškęs daug ir ilgai. Optimistai viliasi – gal šis kartas jau paskutinis? Bet kuriuo atveju paguoda visiems – centriniai bankai gali kasti skirtingo gylio ekonomikos duobes, bet niekaip negali atimti iš žmogaus jo kūrybiškumo ir noro išgyventi. Jis būtinai ras išeitį.