Stebuklas įvyko
Praėjo pirma diena, antra, atsigavo sistemos, o vaikai (ir tėvai) ėmė priprasti prie naujos tvarkos. Net nesąmones paišančius neklaužadas sutramdė. Kas sekė pamokas per videokonferencijas, kas el. paštu, kas skaitė paruoštą medžiagą arba viską kartu sudėjus – bet milžiniškas visuotinis nuotolinio ugdymo procesas startavo ir pajudėjo iš vietos.
Stebėdama savo ir kitų vaikų mokytojas ir mokytojus, negaliu rasti žodžių, kaip stipriai jais žaviuosi. Atrodo, kad joks kataklizmas negalėtų jų pamokų išmušti iš vėžių – jei neveikia dienynas, pedagogai vaikus pasieks el. paštu, jei nesigirdi garso – parašys, jei reikia paaiškinti – susiskambins. Išjunkit interneto ryšį ir jie perduos pamokas Morzės abėcėle.
Per mums nematomus bemiegius vakarus ir naktis mokytojai priruošė prezentacijų, filmukų, naudingų nuorodų ir krūvą kitų priemonių, kad tik nebūtų per mažai.
Skubota kritika
Nepaisant palaikymo, pedagogų grupėse galima rasti skubotų nevilties ženklų – kažkas sulaukė nepatenkintų tėvų skundų, nes kažkam pritrūko dėmesio, kažkas pyksta, nes negali prisijungti, kažkas nesugeba įkalbėti savo vaiko ramiai ir kultūringai pasėdėti prie kompiuterio.
Tai dabar sustokim, atsisėskim, įkvėpkim ir iškvėpkim. Viskas su nuotoliniu ugdymu bus gerai. Mokytojai pasiruošė ir ruošiasi toliau, išbandys, kas jiems geriausiai veikia, ir bendraus su vaikais. Pažinodami savo klasę, jie patys atrinks patogiausią programėlę ar dokumento formatą. Išmanydami ugdymo programą, patys parinks užduočių kiekį ir savarankišką darbą.
Streso spąstai
O štai ko labiausiai reikėtų išmokti mokytojams – tai pasitikėti savimi. Tuo tarpu visuomenei – pasitikėti mokytojais. Ypač mokyklų administracijoms, kurios, užuot diktavusios, kaip jie turi dirbti, verčiau turėtų nertis iš kailio su klausimu „kaip jums padėti, ką suteikti“ ir leisti pedagogams spręsti patiems.
Ar tai bus vaizdo, ar garso medžiaga, ar medžiaga raštu. Ar dvi, ar pusė valandos pokalbių per dieną. Mokytojai tikrai ras, kaip geriau.
Tiesa, tai, kad pedagogų jaučiamas stresas šiomis dienomis yra didesnis iššūkis už technologijas jau pastebėjo ne vienos mokyklos vadovai. Aš tai išgirdau iš Vilniaus Kunigaikščio Gedimino progimnazijos direktoriaus Rimanto Remeikos, iš „Šiaurės licėjaus“ ugdymo vadovo dr. Simono Šabanovo ir iš kitų.
Šį stresą mokytojams kelia ne tik ekrane išsidirbinėjantys mokiniai ar visą pamoką akylai stebintys tėvai. Jį sukuria visuomenės nepasitikėjimas.
Antai, nuotolinio ugdymo procesui dar deramai net neįsibėgėjus, iš kažkur atsiradę 18 tūkst. žmonių jau pasirašė peticiją, adresuotą Seimui, neva reikia stabdyti šį švietimo eksperimentą ir nedelsiant pabaigti mokslo metus. Jūs rimtai?
Tas amžinas noras kontroliuoti...
Taisyklių jungas Lietuvos švietimui yra vienas griežtesnių Europoje. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra labai griežtas vadovėlių akreditavimo modelis – autoriai net neturi teisės sukeisti vietomis programoje numatytų temų eiliškumo.
Leidėjai neturi teisės vadovėliais vadinti neakredituotų knygų. O mokytojai irgi dažnai neturi teisės patys rinktis, iš ko jie dėstys savo dalyką – gana dažnai priemones padiktuoja administracija.
Jeigu kam įdomu, kaip dirba visų liaupsinama Suomija – tai ten viso to nėra, vienintelis mokytojas renkasi savo darbo priemones, patikusias knygas ir gali pakoreguoti programos turinį – visuotinės yra tik gana glaustai išdėstytos gairės.
O kaip sekasi Suomijos mokytojams dabar? Kaip tik gavau atsiliepimą apie tai, kad kolegoms Šiaurėje šiandien irgi labai sunku – reikia atsirinkti informaciją, pasiruošti, persiorientuoti. Per vieną dieną mūsų švietimas susilygino su Suomija.
Bet sugrįžkime į Lietuvą. Ir nutik tu man taip, kad COVID-19 paliko mokytojus vienui vienus fronto lauke.
Tik jie, jų žinios, jų mokiniai ir baltas lapas, kuriame reikia įveikti karantino atstumą. Ir jie tai padarė. Vieni per savaitgalį, kiti per dvi savaites – bet visų Lietuvos vaikų pamokos šiandien vyksta.
Ne visi vaikai turi kompiuterius...
Pabaigoje – liūdnesnė juodoji šio mėnulio pusė – Švietimo, mokslo ir sporto ministerija suskaičiavo, kad apie 35 tūkst. vaikų namie neturi kompiuterio, tikslesnius skaičius turėtų žinoti kiekviena mokykla. Nuskambėjo komentaras, kad tai beveik sutampa su skaičiumi vaikų, kurie gauna nemokamą maitinimą. Ir ne visų tėvai, ko gero, bando prisiminti, kaip paaiškinti Pitagoro teoremą arba veiksmažodžių linksnius.
Dėl to ugdymo įstaigos, verslo įmonės ir geri žmonės suskubo į pagalbą staigiai surasti mokslams trūkstamus kompiuterius (puslapyje mokyklanamuose.lt), ir tikėkimės, kad tai pavyks greitu metu.
Bet, atleiskite, kodėl tuo buvo paskubomis susirūpinta tik dabar?
Nepamirškime išmoktų pamokų
Aš tikiu, kad iki naujų mokslo metų pradžios jau bus pavykę įveikti pandemiją, ir labai tikiuosi, kad šio neįtikėtino visų Lietuvos mokytojų per naktį įgyto gebėjimo dirbti visais įmanomais būdais lengva ranka nenubrauksime.
Nuotolinis mokymasis tokioje didelių atstumų šalyje, kaip Australija, ir ne tik ten, yra „legalus“ jau ne vienerius metus – niekas dėl to šio šalies ugdymo sistemos nepasmerkė ir nekritikavo.
Turime pasirūpinti, kad Lietuvoje šias brangias karantino pamokas taip pat išmoksime ir pritaikysime kaip gerąją patirtį. Šios patirties esmė – ne technologijos, ne videokonferencijos ir net ne kompiuteriai. Tai pasitikėjimas mokytojų kompetencija mokyti vaikus pačiu efektyviausiu būdu.
O tuo tarpu – stiprybės ir sveikatos jiems.