aA
Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Pirmasis pasaulinis karas“ naujieną – Aleksandro Svečino knygą „Kovose prie Vilniaus. Caro pulkininko atsiminimai“.
Metę ginklus rusų kariai masiškai pasiduoda į nelaisvę.
Metę ginklus rusų kariai masiškai pasiduoda į nelaisvę.
© Leidykla "Briedis"

Apie kovas Lietuvoje Pirmojo pasaulinio karo metais žinome nedaug. Galbūt todėl, kad 1914–1918 m. vykusį, daugiau nei 20 mln. gyvybių nusinešusį Didįjį karą, kaip tada jis buvo vadinamas, užgožė po poros dešimtmečių įsiplieskęs dar kruvinesnis Antrasis pasaulinis. Istorikai savo darbuose atskleidžia, kaip šiose, lygiai prieš šimtmetį vykusiose, Didžiosiose skerdynėse judėjo vokiečių kariuomenė ir kaip iš Lietuvos traukėsi caro imperijos armija, tačiau neretai tai tėra sausi faktai, o ne tų skaudžių įvykių dalyvių žvilgsnis „iš vidaus“.

Būtent tokį žvilgsnį pateikia caro kariuomenės pulkininkas, buvęs Suomijos 6-ojo pėstininkų pulko vadas Aleksandras Svečinas. Pulkui vadovauti jis pradėjo 1915 m. rugpjūtį prie Ukmergės, o rugsėjį drauge su savo kariais, spaudžiamas vokiečių, Vilniaus apylinkėmis atsitraukė į dabartinės Gudijos teritoriją.

Lietuvoje pabuvęs palyginti neilgai, autorius mini daug mūsų krašto vietovardžių, nuosekliai aprašo savo vadovaujamo dalinio maršrutą kaimeliais, dvarus, pulko kovas su vokiečiais Maišiagalos pozicijoje ir šiauriau nuo Vilniaus, rusų kariuomenės pergales ir skaudžius pralaimėjimus.

Įvykiai plėtojasi kaip tik tuo metu, kai Kauno fortus sutrupinęs geležinis kaizerio kariuomenės kumštis pradėjo įgyvendinti grėsmingas puolamąsias Vilniaus, paskui – ir Švenčionių operacijas.

Ne mažiau įdomus A. Svečino pasakojimas apie bendras 1915 m. vasaros pabaigos – rudens pradžios rusų kariuomenės nuotaikas per prasidėjusį „didįjį atsitraukimą“. Pulkininkas vaizdžiai aprašo narsius ir bailius savo karininkus, kovą su dezertyrais ir panikuotojais, užsimena apie tyčia save žalojančius karius, atsainų kai kurių vadų požiūrį į pulko turtą.

Nors rusams pavyko išvengti apsupties ir vargais negalais frontą stabilizuoti, skaitytojui atsiveria liūdnas vis labiau krinkančios, demoralizuotos caro kariuomenės vaizdas.

A. Svečinas gimė 1878 m. kilmingoje, generolo laipsnį turinčio dvarininko šeimoje, baigė karo mokslus, dalyvavo rusų–japonų kare, įsiplieskus Pirmajam pasauliniam vadovavo pulkui, o paskui – divizijai. Po 1917 m. bolševikų perversmo netrukus įstojo į įkurtą Raudonąją armiją. Vargu ar tuomet jis jautė, kad, stodamas kruvinojo režimo tarnybon, pasirašė mirties nuosprendį. 1938 m., prieš tai kelis kartus suimtas ir kalintas, karo akademijoje dėstęs A. Svečinas sušaudytas kaip „liaudies priešas“.

Nors ši knyga pirmą kartą išspausdinta 1930 m., joje nėra jokios politinės propagandos. Lietuvių skaitytoją ji gali sudominti kaip gyvas Pirmojo pasaulinio karo veiksmų Lietuvos teritorijoje liudijimas. Leidinyje pateikti originalūs žemėlapiai ir keli šimtai iliustracijų.

DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.

Knyga „Kovose prie Vilniaus. Caro pulkininko atsiminimai“
Knyga „Kovose prie Vilniaus. Caro pulkininko atsiminimai“
© Leidykla "Briedis"

***

Tik pradėjęs vadovauti pulkui, buvau priverstas apie kai ką susimąstyti. Kai 1915 m. rugpjūčio 18 d. mano brikelė atriedėjo prie neturtingo valstiečio vienkiemio, nutolusio 6 kilometrus į pietryčius nuo Ukmergės, kur buvo įsikūręs štabo pulkas, ant slenksčio išvydau laikinąjį pulko vadą papulkininkį Drevingą ir štabo karininkus. Jie ėmė prisistatinėti, bet mano dėmesį patraukė iš sodo aidintys balsai. Negalėjo būti abejonių – ten vykdoma bausmė. Pėrė karį. Drevingas suskubo mane patikinti, kad jis taip pat laikosi neigiamos nuomonės dėl tokių poveikio metodų, bet čia ypatingas atvejis. Valstietis, namų šeimininkas, pasigedo vos ne vienintelio arbatinio sidabrinio šaukštelio. Padaryta skriauda papiktino pulko štabo raštininkus ir telefonistus. Jie apieškojo visus prie pulko štabo nakvojančius kareivius ir, nuodugniai iškratę, sidabrinį šaukštelį rado vieno ryšininko kuprinėje. Šaukštelį grąžino savininkui, o kaltąjį bičiuliai nuteisė žiauriai nuplakti, taigi dabar ir vykdoma. Drevingas atkreipė mano dėmesį, kad į kiekvieną valstiečiams daromą skriaudą kareiviai reaguoja ypač jautriai. Jis davė veikimo laisvę ir nesikišo į jų kovą dėl savo reputacijos.

Bausmė išperiant. Carinės kariuomenės eiliniams ji galėjo būti skiriama už lošimą kortomis,smulkias vagystes, nedidelius drausmės pažeidimus. 1916 m. birželis.
Bausmė išperiant. Carinės kariuomenės eiliniams ji galėjo būti skiriama už lošimą kortomis,smulkias vagystes, nedidelius drausmės pažeidimus. 1916 m. birželis.
© Leidykla "Briedis"

Jautrus karių reagavimas į vagystes iš esmės man paliko teigiamą įspūdį. Taip į vagystę reaguojančioje kareivių masėje, be jokios abejonės, slypėjo kažkokios moralinės jėgos. Tereikėjo sumaniai jomis pasinaudoti ir nukreipti tinkama vaga.

Įsitvirtinome. Ketvirtą mano vadovavimo dieną ėmė artėti vokiečiai. Įsakiau sudeginti kelias valstiečių pirkias, stūksančias tiesiai prieš apkasus ir ribojančias šaudymo sektorių.

Būna įsakymų, kuriuos kariai įvykdo žaibiškai, ir būna įsakymų, kurie aiškiai iriasi prieš srovę, sutinka tūkstantį trukdžių. Man teko pakartoti triskart. Praporščikai vangiai kartojo „klausau“, o pirkios vis nedegė. Man stovint prie kuopos apkaso, grįžo sudeginti pirkių išsiųstas puskarininkis.

Jautrus karių reagavimas į vagystes iš esmės man paliko teigiamą įspūdį. Taip į vagystę reaguojančioje kareivių masėje, be jokios abejonės, slypėjo kažkokios moralinės jėgos. Tereikėjo sumaniai jomis pasinaudoti ir nukreipti tinkama vaga.
Ištrauka iš knygos „Kovose prie Vilniaus. Caro pulkininko atsiminimai“

Su ašaromis akyse jis pranešė, kad pirkioje trys moterys ir penki vaikai. Nusileisdamas valstiečių prašymams, jis atėjo apie tai pranešti kuopos vadui. Paaiškinau kariams naudą, kurią mūšyje vokiečiai galės išpešti iš šių pirkių. Ir praporščikas, ir kuopos vadas choru mane tikino, kad turime gerai įrengto apkaso pranašumą, jie visi garantuoja – savo pozicijų vokiečiams neatiduosią, jei
tik aš pasigailėsiu pirkių ar jų sudeginimą bent atidėsiu.

Pasėlių deginimas traukiantis.
Pasėlių deginimas traukiantis.
© Leidykla "Briedis"

Nusileidau. Pusę toliau stūksančių pirkių leidau nedeginti, o pusę artimesnių palikau stovėti iki paskutinės minutės. Buvau tikras, kad kuopos tyčia jų nesudegins ir paskutinėmis akimirkomis. Ką gi, reikės kelių papildomų artilerijos sviedinių. Sviedinys bent nepažįsta tų sąžinės priekaištų, kurie nugali karine miline perrengtą liepsnojantį degtuką prie šiaudų stogo nešantį valstietį... (…)

Vokiečiams artėjant prie Ukmergės pozicijos, savo štabą perkėliau į Leonpolio dvarą – taktiškai labai patogų punktą. Šventosios pakrantėje įsikūrusi sodyba ypatinga prabanga nespindėjo. Dvarui priklausė tik 700 hektarų, tačiau šeimininkė turėjo garsią Radvilų pavardę. Negraži trisdešimtmetė kunigaikštytė savo valdose tvarkėsi labai uoliai. Pulkui ji iškart pateikė tikslias sąskaitas už visus sugadintus pasėlius, nupjautus dobilus ir avižas, paimtas medžiagas.

Už ūkį laikinai atsakingas papulkininkis Borisenka labai nenorėjo mokėti energingai kunigaikštytei. Juk po kiek laiko čia bus vokiečiai, ir viskas atiteks jiems! Užuot mokėjus, būtų gerai išmindžioti visą laukuose bręstantį derlių ir supleškinti kunigaikštytės kupetas. Bet Borisenkos dialektika man, ką tik atvykusiam iš vadavietės, neperpratusiam kariuomenės nuotaikų, buvo dar nepakankamai aiški. Įsakiau sumokėti protingą kainą už viską, ką pulkas pasiėmė, kartu atmečiau pretenzijas dėl pasėlių.

Pusę toliau stūksančių pirkių leidau nedeginti, o pusę artimesnių palikau stovėti iki paskutinės minutės. Buvau tikras, kad kuopos tyčia jų nesudegins ir paskutinėmis akimirkomis. Ką gi, reikės kelių papildomų artilerijos sviedinių. Sviedinys bent nepažįsta tų sąžinės priekaištų, kurie nugali karine miline perrengtą liepsnojantį degtuką prie šiaudų stogo nešantį valstietį...
Ištrauka iš knygos „Kovose prie Vilniaus. Caro pulkininko atsiminimai“

Šio įsakymo nesuprato ne tik kareiviai, bet ir karininkai. Į mane pradėjo žvelgti kreivai, ypač kai kunigaikštytė davė kambarį su geriausiais baldais, į kurį anksčiau neleisdavo kitų karininkų, ir savo reikalais pradėjo kreiptis tiesiai į mane.

Į mano klausimą, kodėl ponia Radvilaitė nepasitraukia ir ar nebijo atsidurti vokiečių užimtame rajone, ji atsakė, kad ir rusų gvardijoje, ir austrų bei prūsų kariuomenėse turi tarnaujančių pusbrolių. Prieš karą pas ją iš Vokietijos atvyko giminaičiai karininkai su keliais bičiuliais, irgi žymiais karininkais, ir labai patenkinti gainiojo kurtus Ukmergės apylinkių laukuose. Ji esanti visiškai tikra, kad vokiečių karininkai su ja elgsis riteriškai... Radvilų pavardė iš tiesų yra kaip reta tarptautinė.

Nusprendžiau: kai tik atsitrauksime į kitą Neries krantą, baterijos vadui pirmiausia įsakysiu sunaikinti mane priglaudusią Leonpolio sodybą. Pulkui šis nurodymas turės paliudyti visišką mano objektyvumą. Deja, gavome įsakymą slapčia atsitraukti. Išvykdamas gilią naktį, suteikiau sau malonumą kunigaikštytei pasakyti, kad gavau įsakymą užimti poziciją Šventosios pietiniame krante ir, deja, būsiu priverstas atidengti ugnį į jos namus.

„Prašom, tik kad jūsų ir vokiečių kadrilis prie mano sodybos neužsitęstų pernelyg ilgai. Jau seniai mąsčiau apie savo dvaro padėtį ir supratau, kad jis gerai paslėptas nuo ugnies iš vokiečių pusės. Bet stūkso tiesiai prieš rusų apšaudymo sektorių nuo Šventosios pietinio kranto. Tai mano košmaras.“

Po šio įvykio kartą ir visiems laikams įsakiau savo kvartirjerams Suomijos 6-ojo pulko štabo niekada nesteigti dvarvietėse. (…)

Suomijos 2-osios divizijos padalinio rikiuotė. 1916 m. Galicija.
Suomijos 2-osios divizijos padalinio rikiuotė. 1916 m. Galicija.
© Leidykla "Briedis"

Pradėjau vadovauti pulkui, kai virš rusų armijos šiaurinio sparno ėmė kauptis juodi audros debesys. Rugpjūčio 17 d. Vilniuje išlipau iš traukinio. Vaizdas pribloškė. Čia buvo daugybė pabėgėlių artileristų ir pėstininkų iš Kauno. Jie traukiniais dūmė iš tvirtovės, nors dalis Kauno įgulos dar laikėsi. Jokių priemonių kovoti su masiniu dezertyravimu nesiimta.

Vilnius dar neprisitaikė prie fronto reikalavimų. Čia buvo įsikūrusi Dauguvos karinės apygardos valdyba – gilaus užnugario įstaiga. O priešas buvo už trijų dienų žygio į šiaurę. Netrukus karinės apygardos valdyba persikėlė į Vitebską, o į Vilnių iš Gardino atvyko 10-osios armijos štabas.

Kariuomenės šiauriniame fronte pakrikimą gali paliudyti archyve išlikę vokiečių dokumentai. Vieno prūsų kavalerijos karininko laiške rašoma, kad silpni vokiečių raitelių būriai ima į nelaisvę ištisus rusų batalionus, o dabar šeši rusų pulkai atsiuntė pas vokiečius delegaciją prašyti juos greičiau paimti į nelaisvę. Esą dabar šie pulkai yra apsupti prie Baisogalos, už 90 kilometrų šiauriau nuo Kauno, netoli Dubysos, ir norėtų pasiduoti. Laiško vokiečių karininkas nespėjo baigti, nes, matyt, buvo nukautas.

Dalis šauktinių neturėjo uniformos, milines turėjo visi. Nebuvo amunicijos. Kariai kažkodėl neturėjo net pačių paprasčiausių šovinių dėtuvių. Vadovybė nerodė jokių pastangų pasiūti bent menkiausių krepšelių, todėl šovinius, vidutiniškai po pusšimtį kiekvienam, pasieniečiai krovėsi į kišenes.
Ištrauka iš knygos „Kovose prie Vilniaus. Caro pulkininko atsiminimai“

Iš pradžių pamaniau, kad tai paprasčiausios pagyros, žvaliais laiškais iš fronto siekiama palaikyti optimistines nuotaikas Vokietijoje. Bet jei laiške vokietis kiek ir perdėjo, tai nelabai daug. Prie šio laiško buvo pridėti iš nelaisvės pabėgusio rusų kareivio, kuris tarnavo prie Baisogalos buvusiame 315-ajame pulke, parodymai. Rugpjūčio pradžioje visas pulkas su vadovybe pasidavė į nelaisvę. Dingstis – baigėsi šaudmenys.

Rugpjūčio pirmoje pusėje 10-osios armijos frontas buvo išsidėstęs vakariau nuo Nemuno ir baigėsi ties Kaunu. Miesto įgulą sudarė silpna 104-oji, itin pakrikusi 124-oji divizijos (iš ką tik suformuotų rezervo draugovių) ir pasienio divizija.

Nujausdama Kauno puolimą, rusų kariuomenės vadovybė nusprendė miesto įgulą sustiprinti negausia, tačiau morališkai gana tvirta Suomijos 2-ąja šaulių divizija. Bet Kauno tvirtovės komendantas kretinas Grigorjevas, pasinaudojęs tuo, kad priešakiniai vokiečių daliniai kiek pristabdė puolimą sunkiosios artilerijos skleidimui pridengti, pranešė: tvirtovės įgula puikiai atmušė pirmą puolimą, pabrėžė savo paties didvyriškumą ir įgulos kovingumą. Kariuomenės vadavietėje Grigorjevas vienbalsiai (ir ne pirmą kartą!) buvo pavadintas žiopliu, bet Suomijos 2-oji divizija vis dėlto buvo nusiųsta ne į Kauną, o į Ukmergę. Ten ji turėjo sutrukdyti priešui iš šiaurės pusės lenkti Kauną. (…)

Daugelis karių neturėjo galimybės išsivirti arbatos ir gėrė vandenį iš balų. Karštas maistas pozicijoje galėjo būti duodamas tik kartą per parą, prasidėjo skrandžio negalavimai.
Ištrauka iš knygos „Kovose prie Vilniaus. Caro pulkininko atsiminimai“

Kauną gynusi pasienio divizija mažai nukentėjo. Jos netektys: 787 dingę be žinios, 319 žuvusių, 300 sužeistų. Pasienio diviziją sudarė 12 batalionų, joje tarnavo 74 karininkai ir 9124 šauliai. Bet iš jų 6900 buvo visiškai neparengti šauktiniai. Divizija sukomplektuota daugiausia iš šauktinių, o ne iš bent kokį kursą atsargos batalionuose baigusių žmonių.

Vokiečių kariai pozuoja užsilipę ant paimtų rusų sunkiųjų artilerijos pabūklų. 1915 m. rugpjūčio 18 d. Kauno tvirtovė.
Vokiečių kariai pozuoja užsilipę ant paimtų rusų sunkiųjų artilerijos pabūklų. 1915 m. rugpjūčio 18 d. Kauno tvirtovė.
© Leidykla "Briedis"

Apie 40 proc. divizijos šautuvų buvo be durtuvų. Galbūt jie išmesti traukiantis iš Kauno. Bet ši aplinkybė liudijo pašlijusią drausmę. Dalis šauktinių neturėjo uniformos, milines turėjo visi. Nebuvo amunicijos. Kariai kažkodėl neturėjo net pačių paprasčiausių šovinių dėtuvių. Vadovybė nerodė jokių pastangų pasiūti bent menkiausių krepšelių, todėl šovinius, vidutiniškai po pusšimtį kiekvienam, pasieniečiai krovėsi į kišenes. Divizijos turtas, archyvas ir, svarbiausia, instrumentai inžineriniams darbams, ko gero, liko Kaune.

Rusų pasieniečius pašiepianti vokiečių karikatūra.
Rusų pasieniečius pašiepianti vokiečių karikatūra.
© Leidykla "Briedis"

Divizija turėjo tik tris kulkosvaidžius, bet netrukus jų skaičius pasipildė dar dviem. Šie penki Kaune paimti kulkosvaidžiai buvo seno tvirtovių gynybos pavyzdžio, ant aukštų lafetų ir priminė patrankas. Pusė pasieniečių neturėjo katiliukų, kai kurios šimtinės turėjo virdulius, kitos – ne. Daugelis karių neturėjo galimybės išsivirti arbatos ir gėrė vandenį iš balų. Karštas maistas pozicijoje galėjo būti duodamas tik kartą per parą, prasidėjo skrandžio negalavimai. Toks pasienio divizijos vadovybės abejingumas stebina. Archyve išlikęs mano kreipimasis į pasienio divizijos vadą – prašiau palengvinti materialią man priskirtų pasienio batalionų dalią. Sanitarų tarnybos pasienio divizijoje nebuvo.

Kai kurie pasienio divizijos karininkai išsiskyrė energija – dar nespėjo išeikvoti jėgų. Bet jų buvo labai mažai ir greitai nepakako bent po vieną šimtui karių. Trečdalis šimtinių personalo – geri kadriniai pasieniečiai ir šiuo požiūriu pasienio divizija tikriausiai buvo viena tokia rusų kariuomenėje.

Mūšiai Maišiagalos pozicijoje
Mūšiai Maišiagalos pozicijoje
© Leidykla "Briedis"
Leidykla „Briedis“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Top naujienos

Vilniaus meras atsakė, kam reiktų ruoštis rugsėjį: tik tokiu būdu pavyktų išvengti visiško uždarymo (35)

Lietuvoje daugėjant koronaviruso atvejų, atsiranda vis daugiau iššūkių, kaip seksis pasiruošti...

Pokyčiai Pinskaus karjeroje: taps ekonomikos ir inovacijų ministro patarėju (261)

Nuo antradienio ekonomikos ir inovacijų ministrui, socialdarbiečiui Rimantui Sinkevičiui...

Gyventojai priversti mokėti už privačias medicinos paslaugas: tikina, kad kitos išeities tiesiog nebėra (237)

Lietuvoje jau baiminamasi antrosios koronaviruso bangos, tačiau visai neseniai užbaigtas karantinas...

Nedidelės gamybinės įmonės Šiauliuose vadovas: pasisekė, kad nusipirkome medžiagų dar prieš karantiną (1)

Šiauliai gali pasididžiuoti ne tik didžiuliais gamintojais , bet ir nedidelėmis įmonėmis,...

Žmonės toliau traukia gyventi į kaimą, bet vieno tipo sodybos mažai kam reikalingos kuriuos regionus renkasi ieškantys ramybės (132)

Pasibaigus karantinui lietuviai toliau žvalgosi į kaimą – tęsiasi sodybų ir vienkiemių pirkimo...

Stilistė atvertė kortas: dešimt balų, jei savo spintoje turite šiuos drabužius (21)

Jei stilistės Agnės Gilytės paklaustumėte, iš ko susideda kokybiška spinta, ji nemirktelėjusi...

Regimantas Dima

Anglija po Brexito, Megxito, Boriso vadovavimo ir visų kitų nelaimių. Ar ji dar egzistuoja?

Autorius ilgai sėdėjo sėdėjo sėdėjo savo supamajame krėsle namo terasoje. Bet kiek galima...

Andrius Šedžius ir dvigubai jaunesnė jo mylimoji Erdvilė Pilvinytė laukiasi vaikelio

Kelerius metus romantiškus santykius puoselėjantys ir kartu gyvenantys Andrius Šedžius bei...

Dėl Baltarusijoje sulaikytų Rusijos piliečių Maskva reikalauja bendro tyrimo su Minsku (3)

Maskva išreiškė nepasitenkinimą Baltarusijos ambasadoriui Vladimirui Semaškai dėl...

|Maža didelių žinių kaina