Mes, kinai, turime savo valstybę penkis tūkstančius metų, o jūs mus bandote mokyti, jie sako. Jie taip pat pabrėžia, kad liberali demokratija – tai tik trumpas istorijos blyksnis, kuris sužibėjęs greitai užges, o Kinija liks tokia, kokia ir buvo. Iki šiol Vakarų pasaulis įrodė, kad sugeba įveikti krizes ir prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio, ir netgi klestėti. Bet ar ši krizė mums bus paskutinė?
Demokratija yra blogai, bet tai geriausia, ką turime, Winstonas Churchillis 1947 lapkritį pakartojo nežinomo autoriaus mintį, kuri tapo viena iš garsiausių Churchillio pasakytų frazių. O prieš tai, 1946 metais, buvo kita žymi šio politiko kalba, kurioje jis prabilo apie Geležinę uždangą.
Pasaulis lipo iš Antrojo pasaulinio karo griuvėsių ir prasidėjęs Šaltasis karas pradėjo kovą tarp dviejų ideologijų. Tai buvo sunkūs laikai, bet ši priešprieša buvo gana elementari: tai buvo kova su blogio ideologija, priklausomai nuo to, kurioje barikadų pusėje buvote.
Juoda ir balta, arba balta ir juoda: kova, primenanti šachmatų lentą, su taisyklėmis ir labai gerai pažįstamu varžovu. Kartais atrodė, kad vakarai pralaimi ir liberali demokratija pasmerkta. Bet, nepaisant sunkumų, šią partiją laimėjo vakarai, kurie nešė liberalios demokratijos vėliavą.
Laimėjus Šaltąjį karą liberalioji demokratija tapo savo sėkmės auka: liberalus ekonominis modelis sėkmingai veikia besivystančio pasaulio šalyse ir tai padarė likusį pasaulį turtingesnį.
Niekada dar pasaulio istorijoje tiek daug žmonių nebuvo ištraukti iš skurdo, ir tai įvyko gana sparčiai.
Globalizacija, kuri buvo paveikta liberalios ekonomikos ir technologinių naujovių atsiradimo, yra naudinga pasauliui.
Šioje sistemoje turtingi vakarų pasaulio kapitalistai gali gana lengvai perkelti savo gamybos linijas ir paslaugų sektorių į besivystančiojo pasaulio šalis, taip parūpindami darbo pasaulio skurdžiausiems.
Savo esme „the rise of the rest“ (likusio pasaulio pakilimas) yra teigiamas reiškinys. Turtingieji vakarų kapitalistai žarsto pasakiškus pelnus, o neturtingieji likusio pasaulio dalyje jiems dėkingi už suteiktą darbą.
Tokia laukinio kapitalizmo sistema puikiai veikia autoritarinėse šalyse, kuriose rinkėjo balsas mažai ką lemia, o į išnaudojamų darbininkų teises ne daug kas kreipia dėmesį. Buvo manoma, kad toks laukinis kapitalizmas anksčiau ar vėliau pagimdys liberalios demokratijos tradicijas, taip pat, kaip ir vakaruose, ir taip vakarų pasaulis „plėsis“ į likusįjį pasaulį.
Dabar jau taip neatrodo. Ką kalbėti apie likusįjį pasaulį, jei liberalios demokratijos pamatai, visiškai nelauktai, pradėjo skilinėti ir liberalių demokratijų centruose.
Nors liberalios demokratijos turi sėkmingos patirties susidorojant su krizėmis, bet turime pripažinti, kad yra ir nesėkmingų pavyzdžių. Kas galėjo pagalvoti, dar prieš dešimt metų, kad vakaruose bus ginčijamasi, į kurią buvusią krizę dabartinė yra panašesnė – į praėjusio šimtmečio septyniasdešimtųjų ar trisdešimtųjų krizes.
Liberali demokratija yra pasmerkta žlugti, jei neprisitaikys prie žaibišku greičiu besikeičiančio pasaulio, nes yra visiškai nepasiruošusi ketvirtajai pramoninei revoliucijai. Ši revoliucija dar kaip reikiant ir neprasidėjo, o liberalių demokratijų lopšiai jau yra krečiami politinių žemės drebėjimų.
Kiekviena revoliucija (politinė, ekonominė ar socialinė) pagimdo laimėtojus ir pralaimėtojus. Pirmosios dvi pramoninės revoliucijos sugebėjo integruoti pralaimėjusius.
Prireikė dviejų pasaulinių karų ir titaniškų pastangų reformuojantis, bet dvidešimtas amžius sugebėjo integruoti pramoninių revoliucijų nuskriaustuosius. Ar vakarų pasaulis sugebės tai padaryti per ketvirtą pramoninę revoliuciją?
Jei tai padarys, liberali demokratija peržengs į kitą lygį ir toliau liks visų likusiųjų pavydo objektu. Ir šį kartą reikės labai pasistengti.
Visų pramoninių revoliucijų esmė yra ta, kad žmonės po truputį tampa mašinų priedais. Skirtumas tame, kad praradę darbą praėjusiuose amžiuose absoliuti dauguma darbininkų sugebėjo prisitaikyti ir dirbti kartu su mašinomis. Bet šis procesas buvo skaudus, pareikalavęs labai daug pastangų ir laiko.
Vis dėlto, darbdaviai negalėjo apsieiti be žmogaus pagalbos. Mašinos, nesvarbu, kaip gerai jos veikė, turėjo turėti viršininką, t. y. žmogų.
Darbuotojai, netekę rankų darbo, išsikovojo socialines garantijas, o valstybė pasirūpino, kad darbininkai gautų pakankamą išsilavinimą tam, kad galėtų valdyti šias mašinas. Darbdaviai neturėjo kitos išeities, kaip kelti atlyginimus, mažinti darbo valandas ir mokėti didesnius mokesčius tam, kad būtų palaikytos socialinės garantijos, sveikatos apsauga ir švietimo sistema.
Galėjai pamanyti, kad šis socialinis kontraktas veiks puikiai ir ateityje. Nors ir sukandę dantis, darbdaviai didino atlyginimus bei mokėjo didėjančius mokesčius.
Patenkinti buvo ir darbininkai, nors jų skaičius industrinėse visuomenėse vis mažėjo.
Nemažai darbininkų šeimų atžalų įstojo į kolegijas ir universitetus, ir tapo viduriniąja klase ir taip prisidėjo prie post-industrinės visuomenės fenomeno.
Svarbiausia, kad ši taiki visuomenės transformacija vyko evoliucijos būdu; sistema mums tinka ir mes balsuosime už tas partijas, kurios daugiau ar mažiau pasisako už šios sistemos palaikymą.
Dar daugiau, verslo ir politikos elitas, pasitelkęs žiniasklaidą, daugiau ar mažiau kontroliavo viešąją nuomonę.
Visi pagrindiniai žiniasklaidos ir viešosios nuomonės formavimo kanalai buvo kontroliuojami centro kairiųjų ir centro dešiniųjų jėgų, kurios pritarė tuometinei liberalios demokratijos valdymo formai.
Liberali demokratija sugebėdavo išgyventi net ir pačius baisiausius sukrėtimus, nes elitas negalėjo kurti savo gerovės be pakankamai išsilavinusios ir aprūpintos darbininkų klasės savo šalyse.
Bet pats svarbiausias aspektas yra tame, kad šie darbininkai tuo pačiu yra ir tie, kurie turi lygias balsavimo teises.
Jie renka politikus, kurie lemia šalies politinį ir ekonominį gyvenimą.
Įsibėgėjus globalizacijai savi darbininkai verslo aukštuomenei tapo nebereikalingi; nieko asmeniško, verslas ieško ten, kur pigiau. Taip gana didelė dalis darbininkų vakarų pasaulyje tapo likusiaisiais (the rest) ir buvo išmainyti į likusįjį pasaulį (the rest of the world). Dalintis būtina, mes visi laimime nuo to, kad likęs pasaulis tampa turtingesnis. Bet dalintis turi visi.
Pagrindinė liberaliosios demokratijos problema vakaruose yra ta, kad savo esybėje ši sistema įkūnija formulę, kuri gali susprogdinti mūsų visuomenes. Auganti nelygybė ir nykstantys darbai yra jau dvidešimtas amžius. Prie viso šio kokteilio reikia pridėti visiškai prarastą galimybę turėti įtaką viešosios nuomonės formavimui.
Trečioji industrinė revoliucija atvėrė Pandoros dėžę; informaciją ir savo nuomones gali skleisti visi, kas tik turi prieigą prie interneto. Informacijos skleidimo būdai ir įrankiai yra taip ištobulinti, kad pasiekti plačias mases galima ir neturint gilių ir labai gilių kišenių.
Jau nebereikalingi informacijos vartų sargybiniai, patyrę žurnalistai, apžvalgininkai: dabar kiekvienas gali būti žurnalistu.
Taip pat kiekvienas populistas, „žinantis“ greitus problemų išsprendimo būdus, gali skleisti savo nuomonę ir nesunkiai palenkti likusiuosius į savo pusę.
Taip, tie likusieji, kurie turi dalintis savo uždarbiu su pasaulio likusias, čia, vakaruose, turi ir balsavimo teisę.
Visi argumentai, kad geležis pagaminta Kinijoje yra pigesnė nei geležis, pagaminta Pensilvanijoje, atsimuša į populistų aiškinimus, kad nusausinus Vašingtono pelkę (Romos pelkę, Londono pelkę ir pan.), jie tai pakeis.
Likusieji čia, vakaruose, nenori girdėti kitų argumentų, nes pirmą kartą nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos netiki, kad jų vaikai gyvens geriau už juos pačius. Be to, matant, kaip lobsta globalizacijos laimėtojai verslininkai, nuotaikos dar labiau pablogėja.
D. Trumpo išrinkimas JAV prezidentu ir Brexitas Jungtinėje Karalystėje yra tas skambutis, kurio elitas neturi teisės „praleisti“, nes tai tik pradžia.
Tik dar labiau socialiai apsaugota ir labiau kvalifikuota darbo jėga (ir balsuotojai) bus pajėgi įsilieti į ketvirtą pramonės revoliuciją.
Ketvirtoji pramonės revoliucija jau kėsinasi ir į aukštesnės kvalifikacijos darbus; žemesnės grandies buhalteriai, teisininkai, žmogiškųjų resursų darbuotojai jau turėtų susirūpinti savo darbo vietų ateitimi.
O tai jau dirbtinio intelekto įdarbinimo pasekmės, kurių mes dar net nesuprantame.
Turime sau pripažinti, kad visuomenėje daugės balsą turinčių piliečių, kuriems bus vis sunkiau integruotis į darbo rinką.
Jau dabar yra laisvų darbo vietų ir nemažai bedarbių, nes jie neturi pakankamai kvalifikacijų tiems darbams dirbti, ir, deja, labai dažnai neturi ir noro tas kvalifikacijas įgyti. Sisteminių bedarbių gretos tik augs, nes visada bus žmonių, kurie negalės pasivyti vis greičiau važiuojančio Ketvirtosios pramoninės revoliucijos traukinio.
Šie piliečiai gyvens šalia mūsų, o sulaukę aštuoniolikos jie visi turės teisę balsuoti.
Vakarų visuomenės neturi prabangos ilgoms diskusijoms, turi sukurti ir įgyvendinti mechanizmus, kaip teisingiau padalinti turtus, kurie globalizacijos dėka susikaupė saujelės žmonių rankose. Tai savo srities geriausi profesionalai, vieni iš gabiausių mūsų bendruomenių narių, kurie tuos turtus susikrovė savo sugebėjimais ir nepaprastai sunkiu darbu.
Tik labai gaila, kad dauguma šių žmonių nesupranta, kad jie turi grąžinti visuomenėms daugiau, nei tai darė iki šiol.
O realybė yra ta, kad reikia grąžinti daug daugiau tam, kad visuomenės, kuriose jų vaikai eina į darželius ir mokyklas, kuriose galima džiaugtis saugiu gyvenimu ir harmoninga aplinka, toliau galėtų išgyventi.
Šis „dalinimosi“ procesas vakaruose jau vyksta apie šimtą metų. Tai vyko lėtai, bet užtikrintai, nes aukštuomenė kontroliavo visuomenės nuomonę, taip apsisaugodami nuo kraštutinių populistų valdžioje.
Šis kontrolės būdas yra dingęs, populistinės idėjos nevaržomai skinasi kelią į likusiųjų širdis. O šie likusieji turi balso teisę. Jei tie likusieji dar pasijus ir atstumtaisiais, populistinės jėgos bus ne tik išrinktos į parlamentus, bet turės pakankamai balsų formuoti ir vyriausybes.
Sakoma, kad populizmą gali nugalėti tiktai populistai: leiskite juos į valdžia, jie ten arba taps atsakingais politikais, arba labai greitai „susimaus“.
Jei dabartinė situacija panašesnė į tą, kuri buvo praeito amžiaus trisdešimtaisiais, tas „susimovimas“ gali mums visiems labai brangiai kainuoti.
Be to, nėra garantijos, kad vienų populistų ir kraštutinių nepakeis kiti populistai ir kraštutiniai veikėjai. Liberalios demokratijos turi du ar tris rinkiminius, kad išgelbėtų liberalias demokratijas. Tam, kad likusieji nepasijustų ir atstumtaisiais, jų socialinės garantijos jiems turi garantuoti orų gyvenimą.
Jei bazinės pajamos padės išgelbėti liberaliąją demokratiją, elitas turi dėti visas pastangas, kad tai atsirastų.
Jei tai visuotinis gyventojų perkvalifikavimas, elitas turi tam intensyviai ruoštis jau dabar. Aukštuomenė turi dėti visas pastangas, kad įtikintų verslo lyderius, kad kito kelio, kaip išsaugoti liberaliąją demokratiją, nėra. Jie turi įjungti aukštesnę dalijimosi pavarą. Jei to nespėsime padaryti, į valdžią ateis tie, kurie padalins viską, o ten jau buvome, ir tai bus galas liberaliai demokratijai.
Pasiūlius tokią alternatyvą, mūsų verslo lyderiai greičiausiai nenorėtų, kad taip atsitiktų. Yra puiku prekiauti su Kinija, bet nesinorėtų, kad mūsų kolegos kinai būtų teisūs apie greitai artėjančią liberalios demokratijos pabaigą.
Straipsnis parašytas projektui #DemocraCE kurį organizuoja Visergrad/Insight