„Rusija yra nelaiminga, labai traumuota, pogenocidinė visuomenė. Be to, kad 20 a. Rusija išgyveno genocidą, po Šaltojo karo ji iš esmės buvo išspirta iš Europos ir atsidūrė kultūriniame vakuume, dezorientuota, mėginanti išrasti savo dalykus, ir dažnai išrandanti pabaisas, tokius kaip, pavyzdžiui, Putinas. Tuo pačius labai dinamiška ir intelektualiai aktyvi vieta, kur gimsta daug idėjų. Kai kurios idėjos yra labai blogos, o kai kurios – labai geros“, – interviu DELFI sakė Leonidas Ragozinas, „Bloomberg“ žurnalistas, „Lonely Planet“ gido autorius, dirbęs su tokia žiniasklaida kaip BBC rusų tarnyba, rusų „Newsweek“. Pastaraisiais metais L. Ragozinas su žmona persikėlė gyventi į Latviją.
– Kaip nutiko, kad su žmona nutarėte emigruoti iš Rusijos?
– Emigruoti gal per skambiai pasakyta. Nemanau, kad dabar egzistuoja tokia emigracija, kokia buvo sovietmečiu, kai žmonės išvažiuodavo visam laikui. Dabar tai labiau – aktyvesnis išsilavinusių žmonių judėjimas. Persikėlėme į Latviją, ir šis žingsnis buvo nulemtas Rusijos ambicijų dėl Krymo.
– Galvojote apie išvykimą anksčiau ir tai buvo tarsi paskutinis lašas?
– Žinoma, stebėjau, kaip keičiasi Rusija, tačiau tai buvo taip liūdna ir netikėta – niekas Rusijoje to nesitikėjo. Net ir aš pats, dirbantis Ukrainoje, laikęs save Ukrainos ekspertu, ir kiti žmonės, negalėjome tuo patikėti. Buvo didelis šokas.
Ir dabar dažnai būnu Rusijoje, mažiausiai 7–10 dienų per mėnesį. Latvijoje ir Baltijos šalyse nėra tiek daug įvykių, tad kaip žurnalistui tenka dirbti Rytų Europoje, Rusijoje. Man patinka šalys, kuriuos intriguoja, ir noriu nesusisaistyti nė su viena šalimi, tai leidžia pernelyg nesiangažuoti nė vienoje iš jų – tada gali ištrūkti iš Rusijos burbulo ar Ukrainos burbulo ir įvertinti įvykius per atstumą.
– Jei jau pavyksta ištrūkti iš tų burbulų, kaip sakote, ar pastebite kažkokių permainų Rusijos visuomenėje po Krymo aneksijos?
– Pavyzdžiui, kokie?
– Pastaraisiais 15 metų žmonės tapo turtingesni, pasiekė tokios laisvės, kurios nebuvo anksčiau – laisvės rinktis gyvenimo būdą, darbą, gyvenamą vietą, atostogų vietą. Tai jiems svarbu, galbūt svarbiau nei galimybė rinktis politinius lyderius. Pasikeitė ir gyvenimo būdas – tai galima pastebėti iš restoranų ir barų ne tik Maskvoje, bet ir kituose Rusijos miestuose. Tai labai vartotojiška visuomenė, kur žmonės labai susikoncentravę į tai, kaip leidžia pinigus ir kaip juos uždirba. Ši situacija turi gerųjų ir tamsiųjų pusių, bet turint omenyje, kad tai šalis, kuriai beveik ištisą amžių buvo nepasiekiami būtini dalykai, tai geras reiškinys. Tai veikia ir pačių žmonių požiūrį – sumažėjo nusikalstamumas, miestai tapo patogesni žmonėms – geriau organizuojamas transportas, geresnė infrastruktūra. Ypač Maskva per pastaruosius penkerius metus patyrė urbanistinę revoliuciją, tapusi normaliu Europos miestu, susitvarkiusi parkus, eismą, nors daug maskviečių šias permainas ir kritikuoja, spaudžia miesto valdžią.
- Iš to, ką pasakojate, susidaro įspūdis, kad žmonės Rusijoje neblogai gyvena ir yra gana laimingi, bet kaip dėl Vakarų sankcijų poveikio? Ar pastebite jį?
- Nuo tada, kai ekonomikos teorijoje atsirado laimės sąvoka ir laimė pradėta matuoti, Rusija nuolat patenka į nelaimingiausių pasaulio šalių grupę. Rusija yra nelaiminga, labai traumuota, pogenocidinė visuomenė. Be to, kad 20 a. Rusija išgyveno genocidą, po Šaltojo karo ji iš esmės buvo išspirta iš Europos ir atsidūrė kultūriniame vakuume, dezorientuota, mėginanti išrasti savo dalykus, ir dažnai išrandanti pabaisas, tokius kaip, pavyzdžiui, Putinas. Taigi ne, tai nėra laiminga vieta, tai labai psichotinė vieta. Kartu tai labai dinamiška ir intelektualiai aktyvi vieta, kur gimsta daug idėjų. Kai kurios idėjos yra labai blogos, o kai kurios – labai geros.
- Grįžtat prie tos vartotojiškos visuomenės – tai jai visiškai nerūpi, kad, tarkim, Rusijoje smarkiai apribota spaudos laisvė, vis labiau ribojamas internetas?
- Tamsioji šių laikų žiniasklaidos fragmentacijos pusė yra ta, kad žmonės renkasi tai, ką jie nori girdėti, užuot rinkęsi tai, ką jiems reikėtų girdėti. Tai Rusijos atvejis. Tai net ne propaganda – rusai savo noru pasiduoda tai propagandai. Rusijos TV kanalais propaganda pasakoja rusams tai, ką jie nori girdėti – jiems kuriamas rusocentriško pasaulio atvaizdas, kur pasaulis padalintas į dvi dalis – žmones, kurie mėgsta Rusiją, ir kurie nekenčia jos. Ir, žinoma, anot propagandos, daugelis nekenčia Rusijos. Jie tiki, kad visi amerikiečiai, europiečiai ir Baltijos šalys ryte atsibunda galvodami, kaipgi jie galėtų pakenkti Rusijai ir kad ji išnyktų. Žinoma, kuriu labai groteskišką paveikslą, bet tendencijos tokios. Bet toks mąstymas yra globalios srovės dalis. Jo esti ne tik tarp agresyvios Rusijos daugumos, bet ir tarp Trumpo rėmėjų, kitų nacionalistinių judėjimų ir partijų gerbėjų, Marin Le Pen partijos, taip pat ir tarp Baltijos šalių nacionalistų. Nuolat ieškoma priešo: pabėgėliai, amerikiečiai, rusai, bet koks „svetimas“. Dažnai sakau, kad Rusija yra Vakarų Doriano Grėjaus portretas – visų Vakarų per politinę istoriją sukauptų blogų savybių rinkinys. Ir dabar, Trumpui esant prie Vašingtono slenksčio, tai tarsi atsiskaitymo valanda – kai pozuotojas žiūri į portretą, o portretas atrodo kaip pozuotojas.
- Kokią ateitį matote Rusijos visuomenei – kur ji pasuks?
- Tam tikra prasme vėl esame 1990–ųjų padėtyje, kai atsivėrė įvairių galimybių, įvairių scenarijų. Tarkim, 1991–aisiais galimi scenarijai Rusijai svyravo nuo pilietinio karo su atominiais ginklais iki greitos ir visiškos euroatlantinės integracijos. Viskas buvo įmanoma ir tai priklausė ne tiek nuo žmonių, kiek nuo paskirų politinių veikėjų. Dabar labai panaši situacija. Žiūrint globaliai, pasaulyje, ne tik Rytų Europoje ar Rusijoje, yra sunkiai prognozuojamas periodas ir didelių turbulencijų banga, laikas gerokai nestabilesnis nei buvo prieš abu pasaulinius karus. Situacija labai rizikinga, tuo pačiu ir atverianti daug galimybių kūrybiškumui, tarkime, integruoti Rusiją į Vakarus. Šis režimas yra netvarus ekonomiškai ir politiškai, galiausiai jis turės pasikeisti.
- Bet kaip jūs dabar įsivaizduojate Rusijos integravimą? Šiuo metu tai atrodo nelabai realistiška...
- Rusija gyventojų skaičiumi yra mažesnė nei Europa, mažesnė nei ES, didžioji rusų dalis gyvena europinėje Rusijos dalyje. Daugeliu požiūriu Rusija yra eilinė Rytų Europos valstybė, nuo jos besiskirianti ne tiek savo dydžio, kiek savo pogenocidinės traumos gyliu ir su daug gilesnėmis psichozėmis. Rusų traumų niekas negydė, kitaip nei iš komunizmo išsivadavusių europiečių. Manau, kad Rusija gali ir turi būti integruota, priešingu atveju intelektualų elitas bus nušluotas, o diskursas vis labiau primityvės ir taps vis labiau archaišku, ir tai galiausiai privers prie vidinių konfliktų, o tai teritorija, turinti atominių ginklų, bet taip pat ir naudingų iškasenų. Taigi, jei Europa neintegruos Rusijos, tai jai taps didelė saugumo problema. Ji turi tai padaryti savo pačios išlikimo vardan.
- Kaip? Ar matote kokių galimybių integruoti Rusiją su dabartiniu režimu?
- Gal ir ne tučtuojau, bet galimybių matau. Net ir su dabartiniu režimu. Dabartinis režimas yra ne ideologinis ir Putinas yra daugybę kartų sakęs, kad jis nori būti daugumos prezidentu, jis atspindi daugumos rusų nuotaikas ir bendrą viešąjį konsensusą. Dešimtį metų viešasis konsensusas buvo geras gyvenimas ir saugumas, ko buvo tikimąsi iš Putino. Pastaruosius penkerius metus tai yra būti nedraugiškiems ir agresyviems kitoms šalims, žinoma, jis taip mobilizuoja žmones. Jei rytoj rusai grįžtų į 1991 m. nuotaikas – ir leiskite priminti, kad didžiausias protesto mitingas Maskvoje buvo po Vilniaus įvykių (Sausio 13–osios žudynių – DELFI) ir tai buvo mitingas dėl Baltijos šalių nepriklausomybės, taigi Rusija ne visuomet buvo imperialistinė, antivakarietiška, antidemokratinė ir antibaltiška. Vakarai turi pasiųsti aiškų signalą Rusijos žmonėms, ne vyriausybei, kad jie yra laukiami visiškai ES ir NATO integracijai be jokių papildomų sąlygų, tačiau Rusija privalo atitikti demokratiškos šalies kriterijus – institucine, žmogaus teisių ir rinkos ekonomikos prasme. Tokio naujo kelrodžio atsiradimas padarytų stebuklus – iš pradžių elitui, po to daugumai.