Keičiasi vadovų pavardės, keičiasi valdančiosios daugumos, tačiau klausimas atrodo užstrigęs laike. Galbūt partijoms patogiau priimti paramą iš nežinomų rėmėjų? Vis dėlto nereikėtų visko supaprastinti: partijų finansavimas iš valstybės nėra jokia panacėja, ir tai gana aiškiai rodo tarptautinė patirtis.
Motinos pienas politikai
Pabrėždamas finansavimo svarbą Jesse Unruho, 7-ojo dešimtmečio JAV politikas, pinigus vadina „motinos pienu politikai“. Tarptautinės tendencijos rodo, kad šia „motina“, ypač Vakaruose, vis dažniau tampa valstybė.
Taip yra dėl to, kad, nepaisant aukšto pragyvenimo lygio, partijoms ir kandidatams vis sunkiau surinkti pakankamai lėšų savo kampanijoms. Todėl valstybės subsidijos padeda užpildyti atsiradusią spragą tarp savanoriško rėmimo ir būtinų išlaidų.
Vis dėlto čia slypi pavojus: piliečiai baigia įprasti, kad demokratija – tai balsavimas rinkimuose ir proginis savo nuomonės pareiškimas pasirašant peticijas, tačiau jokiu būdu nekoks nors aktyvesnis įsitraukimas ar tuo labiau asmeninių lėšų skyrimas kuriai nors partijai.
Valstybinis partijų finansavimas dar labiau įtvirtina tokias nuostatas mažindamas ir taip nedidelį piliečių dalyvavimą politikoje. Todėl, pasak Tarptautinio pagalbos demokratijai ir rinkimams instituto (International Institute for Democracy and Electoral Assistance – IDEA) ataskaitos, partijos, net ir finansuojamos iš valstybės biudžeto, turėtų nenustoti siekti tiesioginės finansinės paramos iš savo rinkėjų, kad išlaikytų kuo artimesnį ryšį su jais.
Europos patirtis
Kontinentinėje Europoje labiausiai įprasta skirti nuolatinį finansavimą nacionalinėms partijoms. Tokią finansavimo formą pasirinko Austrija, Belgija, Danija, Suomija, Švedija, Norvegija, Prancūzija, Vokietija, Olandija, Italija ir kt.
Kiekviena šalis turėjo savų priežasčių: Vokietija, Prancūzija ir kai kurios kitos šalys prie šio modelio perėjo po korupcijos skandalų, kai išaiškėjo neoficialūs partijų rėmimai mainais į palankius sprendimus fundatoriams.
Dažniausiai valstybės subsidijos skiriamos partijoms atsižvelgiant į tai, kiek vietų parlamente ar balsų per rinkimus ji gavo. Kartais papildomą finansavimą gauna kai kurie kandidatai arba jis skiriamas ne partijoms, bet parlamentinėms frakcijoms. Vis dėlto ši sistema palankiusia didžiosioms partijoms, esančioms parlamente, o mažosioms yra kur kas sunkiau prasimušti.
Vokietija tai sprendžia nustatydama labai mažą rinkimų slenkstį – partijos norėdamos gauti valstybės finansavimą partijos turi surinkti 0,5 proc. balsų nacionaliniuose rinkimuose, arba 1 proc. federalinės žemės rinkimuose.
Apskritai Vokietija buvo viena pirmųjų, pradėjusių remti savo politines partijas 1959-aisiais. Tačiau jai prireikė 35 metų, kad ji atrastų labiausiai tinkamą finansavimo sistemą.
Trūksta skaidrumo
Viena iš didžiausių problemų, su kuria susiduria minėtos valstybės, – kaip suderinti skaidrumą ir partijų veikimo laisvę. Valstybės finansavimas sudaro tik dalį partijų išteklių – ir kai kuriose šalyse, pvz., Prancūzijoje, likusioji dalis taip ir lieka paslaptyje. Iš principo tai paneigia vieną iš tikslų, kodėl skiriamas valstybės finansavimas: užkirsti kelią korupcijai.
Dažniausiai partijos argumentuoja, kad ši rėmėjų skiriama finansų dalis yra per maža partijai nupirkti. Tačiau ar visuomenė pasitiki partijomis?
Suomija, žinoma kaip viena skaidriausių valstybių pasaulyje, taip pat skundžiasi savo partijų neatskaitingumu. Šioje šalyje partijos finansuojamos iš biudžeto jau nuo 1967 -ųjų – buvo manoma, kad, jei partijoms nereikės ieškoti pinigų iš šalies, nebus ir nepageidaujamų ryšių su donorais.
Tačiau šis modelis turi vieną trūkumą: bet koks finansavimo didinimas labai nepopuliarus tarp rinkėjų.
Augant poreikiams partijos galiausiai pradėjo ieškoti papildomų rėmėjų. Kadangi juridinių asmenų parama Suomijoje draudžiama, buvo kuriamos įvairios ne pelno organizacijos ir asociacijos, per kurias ir būdavo perduodami pinigai.
Kitas populiarus būdas prisidurti pinigų – finansuoti ne pačias partijas, bet parlamentines frakcijas. Biudžeto eilutės persistumdo taip, kad neužkliūtų eiliniam rinkėjui. Patys suomiai kritikuoja tokius veiksmus, sakydami, kad tai – „kompromisas su skaidrumu“.
Tačiau mums svarbu, kad oficialiai suomiškas modelis pripažįstamas kaip vienas sėkmingiausių ir pristatomas kaip pavyzdys kitoms valstybėms. Vis dėlto turime aiškiai suvokti jo trūkumus ir, jei įmanoma, užkirsti tam kelią.
Būtina mažinti išlaidas
Valstybės finansavimas partijoms niekad nebus pakankamas – tad jos bus suinteresuotos nuolat ieškoti papildomų šaltinių. Šiuo metu Seime užregistruoti du įstatymų projektai, numatantys partijų finansavimą iš valstybės biudžeto.
Jei bus priimtas kuris nors iš pasiūlytų projektų, juridiniai asmenys negalės remti partijų. Ar tai reiškia, kad iškart atsiras pakankamai susipratusių ir remti pasiruošusių piliečių? Ir – dar svarbiau – ar tai tikrai paskatins vengti neoficialių susitarimų ir juodosios buhalterijos?
Kaip „Atgimimui“ sakė Sergejus Muravjovas, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus programų vadovas, svarbu turėti gerus įstatymus, bet dar svarbiau – turėti veikiančius įstatymus. Valstybės parama partijoms reikalinga – tačiau vien ja pasitikėti negalime, reikia įtvirtinti ir kitas priemones. Siekiant sumažinti korupciją reikėtų pirmiausia mažinti partijų išlaidas – taigi ir poreikius papildomam finansavimui.
Vienas iš realiausių pavyzdžių – nepiniginė parama partijoms teikiant nemokamas valstybės paslaugas ar taikant nuolaidas. Vienaip ar kitaip tai įtvirtinta daugelyje subsidijas partijoms skiriančių šalių: Italijoje ir Švedijoje valstybė apmoka pašto išlaidas siunčiant informaciją rinkėjams per rinkimų kampaniją; Ispanija taiko dideles nuolaidas pašto išlaidoms; Italijoje partijoms leidžiama naudotis valstybės pastatais savo reikmėms. Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Olandijoje savivaldybės nemokamai skiria viešosios erdvės politinėms reklamoms.
Kartais nemokamai suteikiamos tokios priemonės kaip biurų baldai, kompiuteriai, netgi mašinos (Prancūzijoje). Ir patys politikai gauna įvairių nuolaidų: kelionėms, pokalbiams telefonu ir kt. Ir vis dėlto pati svarbiausia parama partijoms – nemokama politinė reklama, kuri partijoms yra gyvybiškai svarbi.
Vienose šalyse eterio laikas radijuje ir televizijoje paskirstomas pagal partijų dydį ir vietų skaičių parlamente, kitur visos pasidalija po lygiai. Tačiau svarbu tai, kad tokie metodai padeda partijoms nemažai sutaupyti ir sumažėja galimybių interesų grupėms daryti spaudimą.
Nepaisant trūkumų, valstybės subsidijos partijoms galėtų prisidėti didinant skaidrumą Lietuvoje. Ką tik atšventėme nepriklausomybės atgavimo 18-metį – galbūt jau pakankamai subrendome priimti ir politinius sprendimus, kad po šešerių metų nebereikėtų vėl skaityti tų pačių komentarų apie problemas, užstrigusias laike.
Naujausiame "Atgimime" taip pat skaitykite:
Mes – vilties nepraradusi karta
Išskirtinis interviu - su dainų autoriumi ir atlikėju, Vytauto Kernagio bendražygiu bei bičiuliu Olegu Zacharenkovu. Kalbasi Stanislovas Kairys.
Laura Gintalaitė: Kasininkėms švenčių nebus Kasos aparatas – kaip valstybės sargyba, kurios net per šventes negalima palikti. Verslo rykliai diegia mąstymą, kad be prekybos centro neišsiversi nė dienos.
Daiva Repečkaitė: Budapešte kunkuliavo ne tik nacionaliniai sentimentai
Nedidelio masto, bet jau įprastu reiškiniu tampantis smurto protrūkis Vengrijoje minint valstybinę šventę neatskiriamai susijęs su referendumu. Specialiai „Atgimimui” iš Budapešto.
Marija Dautartaitė: „Rygos gynėjų“ sėkmė
Epinis latvių filmas apie pirmosios nepriklausomybės kovas ir mums kelia skaudžių klausimų.