Pavyzdžiui, norėdamas pereiti iš vieno mobiliojo ryšio tinklo į kitą, sugaiši mažiausiai savaitę. Susidaro įspūdis, kad visos įmonių pajėgos skirtos reklamos klipams ir viešųjų ryšių kampanijoms kurti, todėl laiko tinkamai aptarnauti klientus neliko. Taigi jeigu nusprendėte iš „Bitės“ pereiti į „Tele 2“, turėkite savaitę laiko: mažiausiai porą dienų „Bitei“, likusias – bendrauti su „Tele 2“.
Pagrindinėje „Bitės“ būstinėje dirbanti mergina ir graži, ir maloni. Jos kalba pilna angliškų žodžių. Tačiau pagalbos negausite, ji tik maloniai šypsosi ir kartos, kad viskas yra „ok“. Kitą dieną pasirinkus kitą, irgi sostinėje veikiantį „Bitės“ biurą, sužinau, kad vis dar esu prijungta prie „Bitės“ tinklo, tačiau pastarosios darbuotojos kritika skiriama ne savo pareigų neatlikusiai kolegei, o varžovų įmonei.
Prakaitą nuo kaktos braukianti „Tele 2“ darbuotoja antrą dieną iš eilės pildo vis naują mano numeriui skirtą sutartį, žodį „laikinai“ rašydama su „j“ raide „laikinaj“. Nors ji tikina, kad ryšį su pasauliu turėsiu po paros, tačiau kai sugrįžusi namo pradedu skaityti sutartį, matau, kad joje įrašyta, jog „maksimalus terminas, skaičiuojamas nuo sutarties pasirašymo dienos, per kurį bus pradėtos teikti paslaugos yra 3 dienos“. Negana to, esu verčiama ranka prirašyti „susipažinau, sutinku“.
Klausite, kodėl neskaičiau sutarties prieš ją pasirašydama? Vilniaus autobusų stotyje įrengtas „Tele 2“ punktas mažas, nėra kuo kvėpuoti. Žmonių daug, visi skuba, todėl, jeigu dar pradėsiu skaityti kelių puslapių sutartį, galiu sulaukti kitų laukiančiųjų priekaištų ar patyčių. Pagaliau, jeigu ir pradėsiu skaityti, ar galiu varžytis su būriu teisininkų, kurie rengia sutartis paslaugas teikiančioms įmonėms? Visos sutartys, kurias žmogus, norintis gauti paslaugą, yra priverstas pasirašyti, yra tipinės iš anksto parengtos sutartys, kurias norint pakeisti turbūt tektų samdytis teisininką ir sugaišti daugybę laiko. O parengtos jos taip, kad naudingos tik toms įmonėms, bet ne klientui.
Pabandykite nors dieną pavėluoti, mokėdamas paskolą bankui, arba laiku neatsiskaitykite su dujas, vandenį ar šilumą tiekiančia įmone. Net jeigu iki tol buvote sąžiningas, drausmingas klientas ir pavėlavote nesąmoningai, dėl objektyvių priežasčių, gausite baudą ir tokio turinio grasinantį laišką, jog atrodys, kad išdavėte tėvynę. Nežinia kodėl, paslaugos gavėjas dažnai verčiamas jaustis tarsi būtų vargšas elgeta, o ne paslaugos (dažnai – ir ne pigios) pirkėjas.
„Teo“ darbuotojų skambučiai, siūlantys įsivesti internetą, buvo net įgrisę. Tačiau kai nutariau pirkti šią paslaugą ir kreipiausi į bendrovę, vieno skambučio nepakako. Skambinau porą kartų, vieną kartą net nuėjau į jų biurą. „Teo“ darbuotojos maloniai kartojo, jog reikia mažiausiai savaitės, kad būtų įsitikinta, jog į mano namą galima atvesti internetą. Žinios apie tai, kad „Teo“ interneto ryšį turi kaimynai, jų neįtikino. Savaitė praėjo, o atostogoms skirtas laikas prabėgo taip ir belaukiant „Teo“ darbuotojo. Sakyčiau, jaučiausi lyg laukdama Godo. Skambinu trečią kartą, tačiau, kaip sako rusai: „Nei pasveikinimo, nei atsakymo“.
Kažkas prisimins Vartotojų teisių apsaugos tarnybą. Tačiau jos pajėgumai ir galimybės kovoti su Lietuvoje įsteigtomis galingomis įmonėmis tokios pat kaip skruzdės ir dramblio. Atsimenu, kartą kreipiausi į Vartotojų teisių apsaugos tarnybą, tačiau rezultato, kokio tikėjausi, nebuvo. Įmonė, kurios paslaugomis skundžiausi – didžiausia kelionių agentūra - atrašė laišką: jeigu būčiau kreipusis į juos tiesiogiai, būtume susitarę, tačiau kadangi nutariau ginti savo teises teisiniu būdu, per tam tikslui specialiai sukurtas valdžios institucijas ir žiniasklaidą, niekuo nepadės.
Valdžios vyrai ir moterys kalbėdami mėgsta pabrėžti teisinės valstybės principą, Konstitucijoje įtvirtintą lygybės įstatymui principą, tačiau konstitucinės vertybės taip ir lieka popieriuje. Ko tikėtis paprastam žmogui, jeigu su monopolijomis bejėgė kovoti net Respublikos prezidentė, turinti būrį gerai apmokamų teisininkų?
Kai sugrįžusi iš studijų Jungtinėje Karalystėje pasakojau savo istoriją, draugai Lietuvoje klausėsi, tarsi būčiau laimėjusi ateivių surengtoje loterijoje. Jungtinės Karalystės bankas vėlavo porą savaičių atidaryti mano sąskaitą. Sužinojęs apie savo padarytą klaidą, suteikė man geresnę nei kitiems studentams banko kortelę ir atleido nuo mokesčių. Kaip moralinę kompensaciją gavau porą butelių vyno, kuriuos banko kurjeris atvežė į studentų bendrabutį. Prie vyno dėžės buvo pridėtas gražus atsiprašymo laiškas.
Ar kada girdėjote apie tokį stambios įmonės ar banko atsiprašymą Lietuvoje? Man neteko. Vos pradedi pildyti prašymus, esi klausimas, kur dirbi. Greičiausiai kliento darbovietė priskiriama kažkuriam, tik įmonei žinomam planui – jeigu esi iš Seimo ar Vyriausybės narys, turtingas verslininkas – galima tikėtis, kad su jumis elgsis padoriai, į kitus – žiūrės atsainiai.
Tokios išvados peršasi prisiminus savo mobiliojo telefono numerio perkėlimo iš vieno į kitą tinklą istorija. Tik pasiguodusi savo seseriai, kuri yra „Tele 2“ verslo klientė, pagaliau sulaukiau pagalbos. Mat jos įmonės vadybininkė sugebėjo „pajudinti“ reikalus.
Tačiau ką daryti vartotojui, neturinčiam savo vadybininko, tačiau norinčiam gauti kokybišką paslaugą, už kurią moka pinigus? Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje gauti tai, už ką sumoki, gali tik pasitelkdamas ryšius. Kuo ne carinė Rusija ar Sovietų Sąjunga? Nejaugi demokratija ir laisvoji rinka liko tik pavadinimuose ir raštuose, o reklaminiai bendrovių klipai - tik naujoms žuvims į tinklą vilioti?