Ne vakar tai sugalvojau, seniai kaupėsi argumentai už tai, kad negalima leisti taip žaloti mūsų tamsuomenės smegenų. Paskutinis lašas buvo DELFI aprašyta žinia, kaip moteris pražudė savo vaiką, nes neleido jo paskiepyti nuo kokliušo prisižiūrėjusi rusiškų televizijų kalamų į galvas sąmokslo teorijų apie skiepų žalą.
Bet tai tėra vienas į viešumą iškilęs įvykis. Skiepai čia yra tik pretekstas pakalbėti apie tai, kad nerimauju dėl to, jog turime nemažą visuomenės dalį, gyvenančią kitoje informacinėje ir kultūrinėje erdvėje, kuriai negalioja jokie atsakomybę už skelbiamą informaciją numatantys lietuviški ar europietiški įstatymai. Ilgalaikis jos poveikis paverčia žmogų kažkokiu ateiviu iš paralelinės realybės.
Iš jaunuolių intelekto nesužalotais veidais vairuojamos BMW „kregždės" ar trečios kartos „VW Golf" skambantis rusiškas popsas – tik garsiausiai girdimas tokios įtakos ženklas. Pietų ir Rytų Lietuvoje iš Baltarusijos transliuojami rusiški ir baltarusiški televizijos kanalai matomi geriau už lietuviškus. Kone kasdien sutinku žmonių, kurie visiškai nesiorientuoja, kas yra kas Lietuvoje, nes žiūri tik tas svetimas televizijas.
Per 20 nepriklausomos valstybės egzistavimo metų mes gerokai nutolome nuo buvusios Sovietų Sąjungos bendrapiliečių rusų ir baltarusių, ką jau kalbėti apie buvusias Vidurinės Azijos respublikas. Ne tiek pragyvenimo lygiu, nors ir tai ryšku, kiek pačia valstybės sandara, įvairias gyvenimo sritis reglamentuojančiais įstatymais, normomis bei standartais. Sparčiausi pokyčiai vyko, kai stojome į Europos Sąjungą ir paskubomis derinome savo įstatymus prie Europos reikalavimų.
Ne itin seniai man teko pardavinėti butą rusų iš šeimai iš Peterburgo, tai jiems buvo baisiai įtartina, kodėl visas turto pirkimo-pardavimo sandoris čia toks paprastas, visa informacija seniai suvesta Registrų centro duomenų bazėje ir nereikia po dešimtis įstaigų bėgioti bei visokių beprasmių pažymų rankioti.
Jau daugiau kaip prieš dešimtmetį sovietmečiu baisiai sureikšmintą registraciją (rus. propiska) pakeitė gerokai paprastesnis gyvenamosios vietos deklaravimas, bet kas antras į „Druskininkų naujienų" redakciją atėjęs savo nuoskaudų pasipasakoti skaitytojas tą registraciją vienaip ar kitaip pamini, nepagrįstai siedamas ją su nekilnojamojo turto nuosavybės klausimais. Kreipdamasis į policiją, rusiškų televizijų auklėtas lietuvis tikisi, kad viskas geriausiu atveju bus kaip kriminaliniame seriale „Mentai". Ir nustemba jau vien dėl to, kad skiriasi daugelis procesinių veiksmų. Tenykštės pokalbių laidos aptarinėja šeimyninių santykių problemas, kurios negali egzistuoti mūsų krašte vien dėl kitokios vaikų teisių priežiūros sistemos bei teismo sprendimų vykdymo.
Baltarusijos televizijos kanalų politikos apžvalgininkų-propagandininkų antivakarietiška ir antikapitalistinė retorika pamažu įsitvirtina ir Lietuvoje gyvenančių jų žiūrovų galvose, o paskui stebimės, iš kur tie kliedesiai interneto portalų komentaruose. Pasigirsta įtarinėjimų, neva čia Rusijos specialiosios tarnybos visą armiją etatinių komentatorių samdo. Tik kam jiems mokėti už tai, ką lietuviai padaro patys savo rankomis, dykai ir nuoširdžiai.
Imuniteto nedraugiškai propagandai europietiška civilizacija neturėjo dar šaltojo karo laikais. Neįgijo ir vėliau, todėl Europoje netrukdomai plinta jos vertybes neigianti ideologija, o atvirai išsakyti simpatijas mūsų žemyno saugumu tebesirūpinančiomis Jungtinėmis Valstijoms ar juo labiau Izraeliui drįsta gerokai mažiau europiečių, negu Iranui ar „Hamas" teroristams. Rusija, Kinija arba Iranas savo propagandą skleidžia valstybiniu lygiu ir lėšomis, o europiečiai ją prilygina laisvų žiniasklaidos priemonių platinamai informacijai.
Jeigu teisus Virgis Valentinavičius, teigdamas, kad „...viena Lietuvos specialioji tarnyba viename uždarame aukštos vykdomosios valdžios institucijos posėdyje pasidalijo slapta informacija, kad viena konkreti kaimyninė šalis per kelias konkrečias lietuviškas reklamos agentūras į Lietuvos žiniasklaidą investavo konkrečią pinigų sumą labai konkrečiam tikslui siekti – žlugdyti VAE statybą, nuosavybės atskyrimą dujų sektoriuje ir SGD terminalo statybą," tai informacinis karas šiuo metu perkeliamas iš Lietuvoje matomų rusiškų bei baltarusiškų į vietines žiniasklaidos priemones. Kultūrine prasme tai nutiko gerokai anksčiau, kai lietuviški komerciniai televizijos kanalai, pataikaudami rusiškų televizijų žiūrovams, pradėjo rodyti jų produkciją: tuos pačius „Mentus", visokius „Peterburgo banditus" ir „Ekstrasensų mūšius".
Auga karta, kuri rusiškai ne ką tesupranta, bet drauge su tėvais linguoja prie stalo pagal užvedančias šlovinančių sovietinio specsnazo žudikus atlikėjų dainas ir juokiasi iš anekdotų apie „bukus amerikonus".
Suvokiant, kad mano pasiūlymas ką nors drausti čia yra absoliučiai retorinis, vis dėlto nesinorėtų pabaigti nesuteikiant vilties, kad koks nors mūsų visuomenės atsparumas nedraugiškai propagandai, neaukojant pagrindinių demokratijos principų, išvis įmanomas. Atsakomybė už tai tenka mums – viešosios informacijos rengėjams ir leidėjams.
Išmokusi būti pilietiškai atsakinga tokiose srityse kaip savižudybės ar vaikų teisės, mūsų žiniasklaida gali įgyti imunitetą ir kaimyninių šalių interesų propagavimui. Bet tam ji turi būti bent truputį finansiškai stipresnė, kad pagunda parsiduoti už rusiškus pinigus būtų mažesnė už grėsmę prarasti reputaciją. Galima tik pasidžiaugti, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė kaip svarbiausią nuveiktą darbą kultūros srityje įvardijo pateiktas pataisas periodiniams spaudos leidiniams taikyti lengvatinį 9 proc. PVM tarifą.