Kiekvienas vasaros lietus – stichinė liūtis, kiekvienas atšilimas – neregėta kaitra, o mes patys daromės panašūs į vienadienius drugelius, nepamenančius, kad ir vakar saulė patekėjo rytuose, o nusileido į debesį vakaruose.
© Asmeninis archyvas

Vartau nespalvotas nuotraukas ir prisimenu, kaip 1980 metų vasarą mane, rausvažandį devynmetį apkirptą bliūdeliu, mama ir jos sesuo, Merkinės prancūzų kalbos mokytoja, dviems savaitėms nusivežė į Palangą. Visas dvi savaites lijo, todėl paplūdimyje nebuvo ką veikti, o atmintyje įstrigo vien čeburekų valgymas, apsilankymas gintaro muziejuje ir fotografavimasis su ką tik įsigytu lietpalčiu prie fontano, kurio čiurkšlės ne kažin kiek skyrėsi nuo krintančių nuo medžių ir tiesiai iš dangaus. Paskui šlapi grįždavome į brangiai išsinuomotą palėpę, iš kurios išeiti buvo galima tik atkėlus liuką grindyse ir nusileidus kopėčiomis.

Plonomis riekutėmis pjaustėme ir valgėm iš namų atsivežtą vytintą močiutės užaugintos kiaulės kumpį, kuris po kelių dienų nuo jūrinio klimato pradėjo pelyti ir klausėmės radijo, kuris atkakliai nenorėjo žadėti saulėtų dienų.

O šią savaitę, dabar jau su savo šeima, nuvažiavau į Šventąją, prieš tai pasitikrinęs trijų nepriklausomų vienas nuo kito šaltinių orų prognozes. Už tuos pačius šempenkis eurus parai, už kuriuos Andrius Užkalnis rašo Los Andžele 50 metrų nuo smėlio atsipūtinėjęs, iš anksto rezervavomės kambarį viršutiniame svečių namų aukšte, centrinėje Kopų gatvėje. Dar po eurą nuo galvos – kurortinės rinkliavos, vadinamos Pagalvės mokesčiu.

Kadangi ketvirtį amžiaus dirbau ir gyvenau kitame Lietuvos kurorte, visuomet pavydėjusiame Palangai, Šventajai ir Kuršių Nerijai jūros, privalėčiau būti smulkmeniškai priekabus ir vardinti nutriušusius pajūrio statinius, skųstis, kad Šventosios „Aibėje“ nepriėmė nuolaidų kortelės, o ant kabančio tilto poilsiautojų spūstys susidaro net 8 valandą ryto, kai kurortas dar nebuvo pabudęs ir niekur negavau kavos. Tačiau nebūsiu, nes Šventoji mane tiesiog sužavėjo ir netrukus paaiškinsiu kuo.

Greta vasarą beveik vien rusiškai kalbančių Druskininkų, kainomis, o ne mariomis atsitvėrusios nuo Lietuvos Nidos ir Palangos, kurios paplūdimyje iš ryškiaspalvių drapanų išvyniojami pusę metų tam įvykiui soliariumuose bei treniruoklių salėse ruošti kūnai, Šventoji yra ta vieta, kur paprastas žmogus gali gerai jaustis.

Viskas prasidėjo nuo medinių namelių atsilupusiais dažais, sovietmečiu priklausiusių visokiems verpimo, konservų ir pieno fabrikams. Teko tokiame miegoti pačioje šio amžiaus pradžioje, jeigu galima pavadinti miegu tą būseną, kai užmerktomis akimis klausaisi, kaip į gretimą dar labiau supuvusį pastatą atvykę jaunavedžiai, pakabinę prieangyje brangiai išsinuomotą jaunosios suknelę, visą naktį tikrino metalinės lovos spyruoklių tvirtumą, kad net pajūrio pušys linko.

Dabar dauguma tų namelių neatpažįstamai suremontuoti arba išvis iš naujo perstatyti, bet vis dar kainuoja tiek, kiek sumokėti sau gali leisti bažnytkaimio parduotuvės kasininkė arba miestelio ugniagesys. Šventojoje yra valgykla, kurioje guliašu išterliotas lėkštes ir stiklines nuo kompoto privalote sukrauti į padėklą ir atnešti prie langelio. Ir fotografas su smaugliu, deja, paveiksluojantis jau skaitmeniniu, o ne juostiniu aparatu.

Šventoji tokia demokratiška, kad čia niekam negėda apnuoginti metus saulės nemačiusius šaldytų broilerių ketvirčių spalvos kūnus. Bikinis iš „Humanos“ ir dviem dydžiais per didelės maudymosi kelnaitės su palmėmis iš užpernykščio „Maximos“ sezoninių prekių išpardavimo čia kuo puikiausiai tinka, o nukarę greta poilsiaujančių vyrų alaus pilvai ir riebalų ringės ten, kur teoriškai galėjo būti damų talijos, tik primena, kad jau laikas dairytis čeburekų pardavėjos. Mieste jie kainuoja po eurą, paplūdimyje – 1,80 euro, bet savo maldelę „Karšti „Bangos“ čeburekai“ prekiautojai kartoja taip flegmatiškai, tarsi visai nenorėtų jums nieko parduoti, o tik atlikti už bausmę skirtą prievolę iki pasaulio pabaigos žingsniuoti paplūdimiu su sunkiu termokrepšiu ant peties.

Prieš vidurnaktį iš savo kambario galėjau ne tik girdėti, kaip už 50 metrų „Paršelio rojuje“ skamba gyvai atliekami lietuviški šlageriai, o kitoje pusėje, „Titaniko“ vidiniame kieme, dainuoja Rytis Cicinas. Pakako išeiti į drebantį nuo garsų balkoną ir pro stogo plyšį pamačiau patį estrados princą, skelbiantį, kad dabar daro penkių minučių pertrauką ir dar grįš į sceną.

Kitą rytą, kai pamačiau „Titaniko“ vadybininką, tapetuojantį kurorto skelbimų lentas plakatais su anekdotų karaliumi tebesivadinančiu Raimondu Šilansku, pasirodysiančiu nuo 23.59 val., apsisprendžiau viešnagės Šventojoje nepratęsti.

Prie jūros man visiškai užtenka vienos dienos per metus, bet tai visiškai nereiškia, kad nesuprantu tų, kas praleidžia Šventojoje visą mėnesį, kiekvieną vakarą užkurdamas kepsninę tarp glaustai sustatytų prie namelių automobilių ir padžiautų rankšluosčių, o kiekvieną rytą neprisimindamas, kur paliko savo crocsus, susipažindamas ir susidraugaudamas su vis naujais atvykstančiais kaimynais.

Nemoku taip ilsėtis, bet tai veikiau mano prakeiksmas, o ne privalumas, nes kur dar galėčiau išgirsti tiek nuoširdžiai papasakotų paprastų žmonių gyvenimo istorijų ir prisirinkti temų būsimiems straipsniams.

Šventoji atlieka šventą misiją būti paprastų žmonių kurortu, todėl reikėtų uždrausti ten statyti prabangius apartamentus ir daugiau kaip porą žvaigždučių turinčius viešbučius, įteisinti pirmenybę įsidarbinti sezoninių restoranų padavėjais tokio darbo patirties neturinčius jaunuolius iš provincijos, o virėjais – tik buvusių kolchozinių valgyklų personalą.

Tą sovietmečio ir XX a. pabaigos laisvosios rinkos paveldo sintezę, kurią galima rasti tik Šventojoje, privalome išsaugoti būsimoms kartoms, kaip saugome Grūto parko balvonus ir Rumšiškių liaudies buities muziejaus trobesius.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

A. Užkalnis tarp daugiabučių rado Vietnamo perlą (50)

„Atsiprašau, ar jūs kartais ne Užkalnis?“, – jau pavalgius manęs klausia padavėjas....

Piešiamas naujas Lietuvos žemėlapis: Panevėžiui – priverstinės jungtuvės (123)

Juokaudama, kad šešiuose Lietuvos rajonuose, kurie tarsi žiedai apjuosę miestus, nėra net kur...

Baltarusijoje palygino pensijas su Lietuvos, Latvijos ir kitų kaimynų: lietuviai gauna dvigubai daugiau

Nuo lapkričio 1 d. Baltarusijoje padidės pensijos . Kaip planuoja šalies Darbo ministerija,...

G. Paluckas siūlo skirstant pelną darbuotojus įtraukti į įmonių valdymą (412)

Lietuvos socialdemokratų partijos ( LSDP ) pirmininkas Gintautas Paluckas siūlydamas savo idėją...

Metų seklys: nedidelio miestelio dideli nusikaltėlių užmojai (22)

DELFI, bendradarbiaudamas su Lietuvos policija, tęsia kasmetinį pasakojimų ciklą „ Metų seklys...

D. Montvydas švenčia 30-ąjį gimtadienį: keitėsi ne tik išvaizda, bet ir stilius (19)

Spalio 22-oji atlikėjo ir projekto „Lietuvos balsas“ teisėjo Donato Montvydo gyvenime yra...

Ekspertas pasakė, kodėl realiame gyvenime „Titaniko“ herojus nebūtų taip papratai nuskendęs (7)

Daugelį „Titaniko“ gerbėjų ilgus metus kankina neatsakytas klausimas, ar Jackas Dawsonas...

Kitos savaitės orai: galime sulaukti šlapdribos (8)

Kitą savaitę išliks rudeniški permainingi orai , tačiau, kaip LRT RADIJUI sako sinoptikas...

Dingusio baikerio paiešką sekmadienį tęs tik pareigūnai (26)

Sekmadienį dingusio Aivaro Kilkaus žmona, socialiniame tinkle „Facebook“, paskelbė informaciją...

Ekspertas įvertino 4 žmonių su skirtingu gyvenimo būdu riziką: kam kyla didžiausias pavojus susirgti žarnyno vėžiu (22)

Reguliariai mėgaujatės mėsos kepsniu? Norite atsikratyti kelių papildomų kilogramų? Turite II...