R.Sadauskas-Kvietkevičius. Ką nušluos nauja krizės banga?

Pavyzdžiui, kad netrukus visi mirsime nuo kiaulių gripo ir vienintelė išeitis yra nusipirkti sodybą Dzūkijos miškuose, kurioje galima būtų pasislėpti nuo žmonijos, kol pandemija pasibaigs. Čia turbūt reikėtų paminėti, kad atsitiktinai taip sutapo, jog tuo metu tokią sodybą pardavinėjau. Bet tas prisipažinimas čia tik tarp kitko, o jo man reikėjo, kad galėčiau prisiminti, jog jau tada kone fiziškai vimdydavo reguliariai pasitaikantys komentatorių raginimai mąstyti pozityviai. Pigių verslumo seminarų auklėtiniai šitą frazę kartoja kiekvieną kartą, kai išgirsta ar perskaito kažką, jų supratimu, nepakankamai optimistiško.

Nuosaikus optimizmas išties gali padėti ištverti sunkumus, o teigiami rinkos dalyvių lūkesčiai skatinti augimą. Apie 2005-2007 m. tų optimistų pas mus buvo daugiau, negu lietingą pavakarę, uždegus kambaryje šviesą, pro langą suskrenda į kambarį uodų. Ir visi zyzė tą patį: „Mąstyk pozityviai!”. Paskui, jau kokiais 2009-aisiais, mūsų nedideliame provincijos laikraštėlyje tų optimistų vardus bei pavardes galėjote rasti antstolių kontorų skelbimuose, greta visai nelinksmų skaičių arba išvaržomo turto sąrašo. Ne visus juos turėjau galimybę gyvai sutikti ir paklausti, kodėl skolinosi tokias astronomines pinigų sumas tuo metu, kai viešojoje erdvėje jau rašyta ir šnekėta apie nekilnojamojo turto burbulą ir diskutuota, ne dėl to, ar jis sprogs, o tik kada tai įvyks.

Banaliausias atsakymas: „Skolinausi todėl, kad davė”. Suprask, kaltas bankas, lizingo bendrovė ar pinigų paskolinęs kaimynas, o pats skolininkas neįgalus atsakyti už savo finansinius sprendimus.
Senas valstietiškas įprotis mintyse sumodeliuoti patį blogiausią įmanomą ateities įvykių scenarijų ir tik suvokiant, kad taip vis dėlto gali nutikti, priimti sprendimus, baisiai nepatinka visiems pozityvaus mąstymo šaukliams, ilgalaikių įsipareigojimų pardavėjams ir visiems, kas tikisi komisinių nuo mūsų besaikio vartojimo. Štai, perskaičiau DELFI, kad „Daktaru Lemtimi“ pramintas ekonomistas Nourielis Roubini teigia, jog Jungtinėse Valstijose, Europoje ir Kinijoje sulėtėjus augimui, jau pradėjo pildytis „2013 metų tobulos audros“ scenarijus, kurį jis anksčiau šiais metais numatė pasaulinei ekonomikai ir, kaip dera nuosekliam pesimistui, bandau įsivaizduoti, kaip tai paveiks mus.

Kvailiausiai turėtų pasijusti dabartinės Seimo opozicijos atstovai, kuriems sociologai žada pergalę 2012 m. rudens rinkimuose. Po 4 metų diržų veržimosi, už kurį visas liaudies prakeiksmas krito ant šiandieninių valdančiųjų, jie pagrįstai galėjo tikėtis ateiti nusiraškyti to taupymo vaisių. Nauja krizė būtų visiška kiaulystė - juk tektų ne džiuginti rinkėjus valstybės išlaidų didinimu, o taupyti ir didinti mokesčius, beje, tokiais pat metodais, kaip taupo ir didina konservatoriai su liberalais, nes kitų būdų konsoliduoti valstybės finansus dar niekas neišrado.

Kaip „2013 m. audrą” sugebėtų pakelti per pastarąjį sunkmetį gerokai nukraujavęs, bet ir užsigrūdinęs bei atsargiau elgtis išmokęs Lietuvos verslas, manau, dar suprognozuos verslo organizacijų bei bankų analitikai. Man įdomiau, kaip jai pasiruošęs mūsų kasdien vis labiau klestintis kurortas. 2008 m. jau rašiau, kad į staigų šeimos biudžeto pajamų sumažėjimą dauguma žmonių sureaguoja pirmiausiai atsisakydami nebūtinų išlaidų. Laisvalaikio pramogos, poilsinės ir grožio procedūros yra būtent tai, ko atsisakyti lengviausia. Tuomet panašiai ir nutiko - kurorto svečių srautas 2009 m. pradžioje iškart sumažėjo 25 proc.

Nebijau pripažinti, kad Druskininkų meras Ričardas Malinauskas buvo didele dalimi teisus tuo metu ne stabdydamas, o, atvirkščiai, pagal galimybes spartindamas šimtamilijoninius investicinius projektus. Europinių fondų pinigų atėjimas į Druskininkus bent iš dalies kompensavo ar sušvelnino tą kritimą. Tik tų projektų kofinansavimas vyko už skolintus pinigus, todėl ir prireikė paskubomis įvesti vietinį apgyvendinimo verslą supykdžiusią kurortinę rinkliavą. Dabar visi pavydi, kad turime įspūdingą vandens parką ir sniego areną, bet šie objektai drauge ir padidino mūsų pažeidžiamumą.

Bet kokia ateities krizė, ar tai būtų „2013 m. audra”, ar lėtai atslenkanti recesija, sujauktų gražiai surašytus investicijų atsiperkamumo planus. Iš „Snow arenos” jau nuo pavasario vis kas nors skundžiasi vėluojančiu darbo užmokesčiu, bet, kai pasiūlau apie tai parašyti, pašnekovai prašo dar palaukti, todėl tarkime, jog ten viskas gerai. Būdamas šiokiu tokiu šio miesto patriotu, savo troškimą, kad jam būtų viskas gerai, išreiškiu štai tokiu keistu būdu - įvardindamas dar tik numanomas grėsmes bei pavojus. Juk ne iš priešų, o iš draugų tikimės įspėjimo neįminti į ką nors glitaus bei dvokiančio.