Ronaldas Račinskas. Ar paliksime Putinui jo pagrindinį ginklą?

Mitai apie šlovingą „Didįjį Tėvynės Karą“ ir nostalgiškas sovietinės imperijos ilgesys yra pagrindiniai Putino ideologiniai įrankiai. Kartu su akivaizdžiai vis daugiau fašistinių požymių įgaunančiu ir aktyviai Kremliaus diegiamu rusišku nacionalizmu - tai yra bene vieninteliai labai skirtingą Rusijos visuomenę kartu išlaikantys vertybiniai saitai. 2014 metais prieš Ukrainą prasidėjusi agresija ideologine prasme buvo savotiška Antrojo pasaulinio karo tąsa: Rusija neva kovoja „šventą karą“ prieš „fašistus ir banderavcus“.

Plačiai nenagrinėjant to priežasčių, galima drąsiai pasakyti, kad šiuo požiūriu ne viskas tvarkoje ir su Vakarų demokratiniu pasauliu. Vertinant Antrojo pasaulinio karo priežastis ir pasekmes Europoje iki šiol dominuoja vienpusiškas anksčiau Sovietų sąjungai, o dabar Rusijai naudingas „vieno vokiško nacionalsocialistinio blogio“ naratyvas.

O ir apie sovietinio komunistinio režimo nusikaltimus jo baisumų nepatyrusios laimingos Vakarų visuomenės turi, švelniai tariant, labai ribotą supratimą. Būtent ši aplinkybė leido Putinui siekti savo politinių tikslų ideologiniame ir vertybiniame kare.

Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad Rusija į šiuos „minkštosios galios“ ginklus visada žiūrėjo labai rimtai ir negailėjo tam resursų.

Ko, deja, negalime pasakyti apie mus. Teisingumo dėlei, galėtume prisiminti vieną kitą sėkmingą Lietuvos ir kitų Rytų ir Vidurio Europos valstybių žingsnį kelyje į tinkamą komunistinio totalitarinio režimo tarptautinį įvertinimą. Tačiau turime konstatuoti, kad mūsų bendri pasiekimai šioje srityje iki šiol buvo panašūs į mūsų pasiekimus įtikinti Europą atsisakyti priklausomybės nuo rusiškų dujų ir naftos.

Karo Ukrainoje fone Vakarai, atrodo, pradeda kažką suprasti ir žada atsisakyti Putino „energetinės adatos“. Šiame kontekste būtina imtis neatidėliotinų aktyvių veiksmų atjaukinti Europą ir nuo ideologinių Rusijos „narkotikų“. Dabar net ideologiniai Rusijos draugai, „naudingi idiotai“ ar tiesiog korumpuoti veikėjai yra pritilę. Kita vertus yra padidėjąs politikų ir visuomenių jautrumas visiems su Rusijos agresija susijusiems klausimams.

Todėl tikėtina, kad net ir tie, kuriems totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimų įvertinimas iki šiol paprasčiausiai buvo neaktuali tema, gali ja susidomėti ir tapti mūsų sąjungininkais.

Realiai turime kelis mėnesius šių klausimų įtraukimui į Vakarų pasaulio politinę darbotvarkę, nes vienaip ar kitaip pasibaigus karštai Rusijos agresijos stadijai Ukrainoje, bus vėl labai sunku aktualizuoti šią temą.

Racionaliai ir blaiviai padėtį vertinantys tikri Vakarų lyderiai labai aiškiai kalba apie besiformuojančią naują pasaulio tvarką ir apie neišvengiamą globalų demokratijos ir autokratijos susidūrimą. Demokratinis pasaulis negalės laimėti šios XXI a. vertybinės priešpriešos jeigu nebus tinkamai įvertintos XX a. istorijos pamokos ir padarytos klaidos. Jeigu pagaliau tinkamai tarptautiniu mastu nebus įvertinta nusikalstama sovietinė-komunistinė ideologija ir jos padaryti nusikaltimai.

Jeigu tinkamai neįvertinsime Sovietų sąjungos (Rusijos) vaidmens pradedant Antrąjį pasaulinį karą, dviejų metų jos bendradarbiavimo su naciais bei padarytų kraupių karo nusikaltimų „vaduojant“ Europą, kai „išvaduotojai“ šlavė nuo žemės paviršiaus ištisus miestus, masiškai plėšė, žudė ir prievartavo civilius gyventojus. Dabar Putinas panašiai siekia „išvaduoti“ Ukrainos žmones.

Šiame kontekste turime siekti, kad viename iš artimiausių aukščiausio lygio Vakarų lyderių susitikimų būtų vienaip ar kitaip iškelta ir įgarsinta ši vertybinė kryptis. Tam galėtų pasitarnauti NATO ir/ar ES formatai arba kiti demokratinių valstybių forumai.

Mūsų politikai ir diplomatai turi kurti aiškias strategijas, ieškoti šioms idėjoms pritariančių tarptautinių partnerių, burti Vakarų pasaulio desovietizacijos ir deputinizacijos vertybinę koaliciją. Privalome siekti oficialaus valstybių įsipareigojimo. Vienas iš pirmųjų strateginių tikslų galėtų būti tarpvyriausybinio forumo šių klausimų sprendimui įkūrimas.

Taip pat labai svarbu institucionalizuoti patį procesą, perkeliant jį iš nevyriausybinio ir akademinio formato į tarptautinį tarpinstitucinį bendradarbiavimą skiriant tam būtinus žmogiškuosius ir finansinius resursus.

Nesu naivus ir netikiu, kad dešimtmečius po sovietinės imperijos formalaus subyrėjimo iš esmės neliesta problema gali būti greitai išspręsta, tačiau šiandien mes turime unikalų šansą ir privalome padaryti viską, kad jo nepraleistume.