Už ką jiems teko tokia dalia, atspėti visai nesunku: pandemijos išvargintam žmogui norisi prisiminti tuos laikus, kai valdant socialdemokratams šalyje nieko svarbaus nevyko bei daugmaž galėjome būti tikri, kad neįvyks ir rytoj.
Antrus metus Sauliaus Skvernelio ir Ingridos Šimonytės vyriausybių ministrai mums primena neatsipalaiduoti. Jei baigiasi karantinas, tai tebegalioja ekstremali situacija. Jei mažėja COVID-19 užsikrėtimų skaičius, tai vis tiek tėvynė pavojuje – per rytinę sieną plūsta ūsuoto kaimynų diktatoriaus mums parūpinti migrantai. Kai pasieniečiai išmoksta juos apgręžti, vėl auga viruso aukų skaičius.
Net ir tvirčiausias žmogus negali būti įsitempęs, mobilizavęs visas savo jėgas ir budrumą tokį ilgą laiką. Donbase nuo Rusijos remiamų separatistų Ukrainą ginantys kariai prieš trejetą metų, kai ten lankiausi, man pasakojo, kad užsitęsęs pozicinis karas, kai paliaubas vis keičia smukūs susirėmimai, demoralizuoja labiau už bet kokį pralaimėjimą. Sėdint apkasuose metų metus apima apgaulingas saugumo jausmas, kol galiausiai užmiršti užsidėti šalmą ar apsivilkti neperšaunamą liemenę būtent tada, kai į tave nusitaiko priešo snaiperis.
Pandemija, klimato krizė, hibridinis pasienio karas, naudojant pabėgėlius, iki svilėsių kvapo įkaitinti pozicijos ir opozicijos santykiai, protestai prieš Galimybių pasą ir vakcinaciją, svarstymai apie gręsiančius automobilių ir nekilnojamojo turto mokesčius – viskas mus užgriuvo vienu metu. Ar dar pamenate 2019 m. frazę „Seniai karo nebuvo“? Prisiprašėm.
Ne nuodėmė ir ne tėvynės išdavystė yra ilgėtis ikipandeminės rutinos, stabilaus gyvenimo, ramybės ir paliaubų su visais vidaus bei išorės demonais.
Juk iš tikrųjų absoliučiai daugumai lietuvių, ypač tų, kuriuos kasdien sutinku provincijoje, norisi ne santvarkas keičiančių revoliucijų ar valdžios inicijuotų reformų, o tik paprasčiausio stabilumo. Norisi žinoti, kad rytoj tebeturės tą patį darbą, algos užteks iki kito mėnesio ir dar truputį pavyks atsidėti, batonas, dešra ir bulvės kainuos tiek pat, kiek kainavo vakar, mobiliojo ryšio operatorius pratęs sutartį dar porai metų tomis pačiomis sąlygomis, vietoje iPhone 12 laiku išeis nuo jo beveik neatskiriamas iPhone 13, vaikai eis į mokyklą, o ją baigę galės įstoti į valstybės finansuojamą vietą universitete, pensijos užteks maistui, o laidojimo pašalpos – gražiam karstui.
Dabartiniai protestų prieš pandeminius ribojimus organizatoriai aktyviai veikė ir anksčiau, bet tik šiemet jiems pavyko į savo mitingus išvesti tūkstančius žmonių, kurių dauguma politika niekada nesidomėjo ir tenorėjo iš valdžios būti palikti ramybėje. Šeimų maršo sumanytojai sugebėjo juos įtikinti susiburti į piktą minią būtent todėl, kad tos ramybės per pandemiją nebeliko.
Protestai jos negrąžins, tik atneš sumaištį ir dar didesnį susipriešinimą. Saujelė tolimosios dešinės ir tokios pat kairės aktyvistų būtent to labiausiai trokšta, tačiau daugumai pasyvių protestų rėmėjų reguliariai važinėti į Vilnių mitinguoti pradeda nusibosti. Būtent todėl Vilniaus savivaldybė turėtų ne drausti protesto mitingus, o pasistengti suderinti jų kuo daugiau – mažiausiai po vieną per savaitę, o gal ir 2-3.
Suprantu, sutelkti policijos pajėgas, užtverti Seimą ir Vyriausybę kainuoja brangiai, bet po poros reguliarių protestų mėnesių to jau nebereikės. Nes suvažiuoti vieną kartą į Vingio parką galėjo dešimtys tūkstančių, kas mėnesį rinktis į mitingą – keli tūkstančiai, o norinčių vis iš naujo klausytis tų pačių šūkių kiekvieną savaitgalį skaičius netruks sumažėti iki kelių šimtų.
Be to kassavaitiniai mitingai taps tokiu rutininiu įvykiu, kad žiniasklaidai nusibos tiesiogiai transliuoti ir po to kelias dienas aptarinėti, kas ką pasakė, vos tik žiūrovų skaičius ims mažėti. Jau dabar Šeimų sąjūdis susikirto su Nacionaliniu susivienijimu, o įtampą tarp jo lyderių sunkiai pavyksta nuslėpti nuo atidesnių įvykių stebėtojų.
Užsikrėtimų COVID-19 ir mirčių skaičiai neišvengiamai augs toliau, ligoninės persipildys, bet pandemija nesitęs amžinai. 2020 m. vasarį bandžiau guosti skaitytojus, kad nuo koronaviruso mirsime ne visi, ir ši mano prognozė pasitvirtino – jeigu skaitote šį straipsnį, tai tikriausiai esate gyvi. Kas norėjo – pasiskiepijo, o kas renkasi, anot politikuojančios filosofės, „mirti laisvi“, tiems vietos kapinėse kaip nors užteks. Tai gal jau pats laikas, nelaukiant pandemijos pabaigos, pradėti nacionalinio susitaikymo kampaniją?
Tam visai nereikia nei naikinti Galimybių pasą, nei kažkaip keisti pandemijos valdymo strategiją. Užtektų tik valdančiųjų politikų susitaikymo su mintimi, kad padarė viską, ką galėjo – daugmaž visi norintieji skiepytis jau yra vakcinuoti. Visų gyvybių išgelbėti nepavyks, ypač tų, kas nenori būti gelbėjami. Savižudžio pasirinkimą irgi privalome gerbti, net jei krikščioniškos bei sovietinės pasaulėžiūros šaknys tam trukdo. Kas norėsim, gausim po trečią ir ketvirtą vakcinos dozę, bet tai jau bus ne įvykis, apie kurį norisi pranešti visam pasauliui, o tik įprastinė, gal net nusibodusi procedūra, kaip vasarinių automobilio padangų keitimas į žiemines.
Valdančiosios daugumos politikai ir I. Šimonytės vyriausybės ministrai dar gali susigrąžinti jei ne daugumos rinkėjų pasitikėjimą, tai bent pagarbą, jeigu kiekviena proga akcentuos ne situacijos ekstremalumą, o savo pastangas kuo greičiau sugrąžinti mus į normalų gyvenimą.
„Negaliu pažadėti, kad nebus papildomų ribojimų“, – ketvirtadienį atviravo premjerė, užuot dar kartą padėkojusi tiems, kas ja patikėjo ir atsiliepė į kvietimą skiepytis. Kitų jokie ribojimai neveiks, nes bus paprasčiausiai ignoruojami. Tai gal jau laikas palikti juos ramybėje, užuot bandžius visais pasirūpinti ir viską sureguliuoti?
Pirmieji du karantinai buvo tuomet, kai dar neturėjome skiepų, o valdžia savo veiksmus galėjo grįsti pareiga gelbėti gyvybes. Dabar tokio pateisinimo nebeliko, nes bandoma gelbėti tuos, kas nenori būti išgelbėti.
