Jeigu reikėtų išrinkti metų laiką, kuris geriausiai dera prie lietuvio būdo, tai tikrai nebūtų pavasarinis sodų žydėjimas, vidurvasario kaitra ar žiemos tarpušvenčio linksmybės. Visi Šventieji, Vėlinės, Ilgės – ne vienas savaitgalis, o visa prieblandų ir rūkų epocha, išsitęsusi nuo laikų, kurių niekas gyvas neprisimena, ir nežinia ar kada pasibaigsianti. Jokios vasaros čia nebūna, aš ją trumpam užsnūdęs susapnavau, o pabudęs net nežinau, ar dabar rytas, ar vakaras.
Tik sapnavosi tūkstančiai rugsėjo baravykų, nusekęs Snaigyno krantas ir žemuogėmis kvepiantys mylimosios delnai. Tik įsivaizdavau tas dienas, kai galėjome nusiimti kaukes ir šokti po šiltu liepos lietumi prie Merkinės tilto.
Kas galėjo pagalvoti, kad gyvenimas prabėgs taip greitai, kai viena vaikystės diena nuo ryto iki vakaro trukdavo ištisą amžinybę. Ko jūs juokiatės, kai sakau, kad 90-ieji buvo visai neseniai, o į naują tūkstantmetį įžengėme beveik vakar? Ir tą sendaikčių krautuvėlėje pirktą kasečių grotuvą vakarais įsijungiu visai ne todėl, kad norėčiau sustabdyti per greitai srūvantį laiką.
Dideliame mieste to nesijaučia, bet Dzūkijos miesteliuose ir kaimuose rudenį, kai išsivažinėja vasarotojai, lieka vieni senukai. Su savo žila barzda ir 49 nugyventais metais aš čia esu beveik piemuo. Seni net šunys ir kacinai, sena žolė ir lapai po kojomis. Viską nudažė senatvės spalvos nuo šviesiai rudai pilkos iki beveik juodos, bet vis tiek pilkos. Viską persmelkė senatvės kvapai nuo pūvančių nesurinktų obuolių iki svylančių skudurų dūmo.
Vėlinių laikas mums dovanotas, kad per gamtos ženklus, šešėlius ir spalvas ateitų susitaikymas su neišvengiama gyvenimo pabaiga. Šiemet jis ypatingas, nes per pandemiją, visame pasaulyje jau nusinešusią gerokai per milijoną gyvybių, ta pabaiga gali nutikti gerokai anksčiau, negu bandėme įsivaizduoti.
Naivi viltis, kad koronaviruso mirties loterijoje dalyvauja tik seni ir ligoti, kurie ir taip ne kažin kiek būtų išgyvenę, kasdien paneigiama pavyzdžiais. Bet jei labai norite ja guostis, tikrai nebūsiu tas, kuris ją sugriauna. Nes tikrai ne kiekvienam užtenka stiprybės su ta grėsme susitaikyti ir ją prisijaukinti.
Ypatingai sunku savo mirtingumą pripažinti patikėjusiems, kad vasarą užkratas jau pasitraukė, išgyvenimo drama baigėsi, kova laimėta. Labiau isteriškuose kraštuose, dideliuose miestuose, kur gyvenimo šventės iliuzija smarkiausiai svaigina, žmonės išeina į gatves protestuoti prieš antrojo karantino suvaržymus, varto automobilius ir daužo vitrinas, tikėdamiesi paneigti nemalonią tiesą.
Prisipažinsiu, tas pandeminis nuovargis, tarsi piktojo balsas galvoje, kartais gundo beprasmiškai rizikuoti, kad tik greičiau užsikrėsčiau ir viskas pasibaigtų. Bet tada pagalvoju, kaip tektų jaustis visą likusį gyvenimą, jeigu, pats persirgęs besimptome forma, užkrėsčiau ir pražudyčiau kažką iš artimųjų? Niekam nelinkėčiau užsikrauti tokią kaltės naštą.
Kai vėlių kalneliuose vėl suplevens žvakių liepsnos, būsiu kažkur šalia, prigludęs prie medžio ir pasislėpęs po kauke, juodu gobtuvu prisidengęs nuo lietaus. Šešėlių ir miglų laikas nesitęs amžinai.