Saulėtą antradienio pavakarę, keldamas vingiuotame žvyrkelyje dulkių debesis, skubėjau į Adolfo Ramanausko-Vanago tėviškę Bielėnų kaime. Prieš tai visa Lietuva jau spėjo pasibaisėti paminklo partizanų vadui išterliojimu baltais dažais Merkinės miestelyje. Ir netgi sugebėjo surinkti ne vieną tūkstantį eurų stebėjimo kameroms skvere prie paminklo ir Merkinės kryžių kalnelyje įrengti.
Jeigu Merkinėje paminklas Vanagui pastatytas iš tolo matomoje vietoje, prie judraus kelio, vedančio iš Rytų Lietuvos į Lenkiją, kur bet koks pilnaties nušvitintas keistuolis galėjo jį pastebėti ir išlieti savo įtūžį, tai Bielėnai – visai kitokia vieta. Ramanauskų sodybvietę rasti atokiame Lazdijų rajono pakraštyje nelabai padeda net navigacijos programėlės telefone – reikia žinoti, kur pasukti, arba klausinėti vietinių. Prie pat sienos su Lenkija buvusio kaimelio žmones sovietmečiu valdžia stengėsi iškelti į šalies gilumą, kad netrukdytų KGB kariuomenei saugoti spygliuotų vielų tvoras. Net kai tų tvorų nebeliko, prie Galadusio ežero, kalvotame Jotvingių krašto kraštovaizdyje, atsirado vos kelios naujakurių sodybos. Tokioje vietoje ąžuolinį stogastulpį apipilti baltais dažais tą pačią naktį, kaip ir Merkinės Vanagą, galėjo tik tas, kas iš anksto suplanavo tokį vandalizmo aktą. Atsitiktinio pakeleivio ar pavienio vietinio nelaimėlio, patikėjusio sovietmečio propaganda, neva jo protėviams kažką blogo padarė partizanai, versiją iškart tenka atmesti.
„Atsižvelgiant į panašius įvykius Latvijoje, galime daryti prielaidą, kad tai nėra tiesiog atsitiktiniai ir kopijuojami įvykiai. Bet čia dar reikia tikslesnių atsakymų“, – sakė „Žinių radijui“ Prezidento vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kęstutis Budrys.
Atsakymų reikia ne jam vienam, nes visuomenei neužtenka žinoti, kad nuo visų grėsmių mus apgins NATO sąjungininkai, ir turėti susikrovus išvykimo krepšį. Norisi tiksliau žinoti ne tik Grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitose sudėliotus apibendrinimus, kuriuos bet kuris nuovokesnis lietuvis, sekantis įvykius ir skaitantis žiniasklaidos pranešimus, pats kuo puikiausiai žino. Bet ir tai, ar dieną X, kai priešas ryšis pasikėsinti į mūsų laisvę, nesulauksime šūvių į nugarą iš čia jau seniai tūnančių antivalstybinio pogrindžio grupių.
Įvykdyti tokią provokaciją, policijos tyrėjų mandagiai pavadintą viešosios tvarkos pažeidimu, galėjo ir nedidelė į mūsų šalį įvažiavusi, aplankiusi plane numatytus tikslus ir tęsti savo darbo iškeliavusi į Latviją diversantų grupė. Tačiau tam reikėjo iš anksto susirinkti informaciją, ar paminklų aplinka nėra apkaišyta vaizdo kameromis, žinoti laiką, kada ten nebūna jokio šunį gatvele vedžiojančio naktinėtojo ar pro langą nežiūri nemigos kamuojama senolė. Todėl man labiau tikisi, kad diversijai buvo aktyvuoti vietiniai gyventojai, gerai žinantys savo aplinką ir slepiantys pagiežą mūsų valstybei.
Kiek jų, nusivylusių Lietuva ir valdomų iš svetur, yra paruošti veikti ne tik baltų dažų skardinėmis? Tiriant Bučos žudynes ukrainiečiams pavyko išsiaiškinti, kad okupantai užgrobtame mieste žudė visai ne atsitiktinius žmones. Vietiniai išdavikai jiems parodė, kas tarnavo Ukrainos kariuomenėje Donbase, kas buvo aktyvus patriotas. O į dešiniajame Dniepro krante esantį Chersoną iš Rytų ir Pietų besiveržiantys Rusijos daliniai nebūtų įsiveržę be išdavikų pagalbos.
Nesupraskite manęs klaidingai, neva kviečiu pradėti raganų medžioklę ir kiekvieną valdžią pakeiksnojantį lietuvį įtarti esant Vladimiro Putino diversantu. Būtent tokios neadekvačios mūsų reakcijos tikisi priešas. Socialiniuose tinkluose šiomis dienomis, pasklidus žiniai apie Vanago paminklų išterliojimą, būta nemažai neapykantos Lietuvoje prisiglaudusiems rusams ir baltarusiams. Nors jokio jų ryšio su vandalizmo aktais Merkinėje ir Bielėnuose nebuvo ir nebus nustatyta.
Man jau dabar labai panašu, kad antradienio nakties įvykiai bus pavesti aiškintis dar keliolika viešosios tvarkos pažeidimų vienu metu besiaiškinantiems Alytaus apskrities VPK tyrėjams. O šie kruopščiai laikysis procedūrų, kaip ir tirdami bet kurio išdaužto parduotuvės lango ar apšlapinto mokyklos kampo bylą. Tvarkingai surašys pirmųjų pastebėjusių išterliotus paminklus žmonių apklausos protokolus. Ir padės į stalčių prie kitų neištirtų bylų. Tikrai nenoriu menkinti jų svarbaus darbo, bet tai yra visai kitokia byla negu sulaužyto parko suoliuko detektyvas.
Sekant Vakarų šalių pavyzdžiais, Lietuvoje buvo sukurtas toks modelis, kai Valstybės saugumo departamentas tik renka informaciją ir rašo pažymas valstybės vadovams, o policija tiria kriminalinius nusikaltimus. Tai apsaugo visuomenę nuo specialiųjų tarnybų kišimosi į politiką ir puikiai tinka taikiai demokratiškai valstybei, apsuptai dar taikesnių kaimynų. Deja, pastarąjį tūkstantį metų mes gyvename kiek kitokioje pasaulio vietoje. Galbūt agresyvius ir sunkiai prognozuojamus kaimynus turinčiai valstybei prasminga būtų sukurti tokią struktūrą kaip ukrainiečių SBU? Arba pasidomėti, kaip specialiosios tarnybos dirba Izraelyje?
NATO valstybių vadovams neseniai buvo pristatyti atnaujinti Rytinio flango gynybos planai. Juose jau nebeliko nuostatos, kad mes patys turėsime atlaikyti priešo veržimąsi, kol sąjungininkai susiruoš ateiti vaduoti jau užimtas Baltijos šalis. Dabar numatyta ginti kiekvieną teritorijos centimetrą. Tačiau agresijos atveju gali tekti ne tik stabdyti tankų kolonas pasienyje, bet ir kažkam pasirūpinti, kad mūsų ir sąjungininkų kariams į nugaras nešaudytų nežinia iš kur atsiradusios diversantų grupės. Jeigu Vanago paminklų išterliojimas paskatins mus pasirengti tokiai grėsmei, tai partizanų vadas bus dar kartą pasitarnavęs savo mylimos Tėvynės labui.
