Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Valstybės šimtmetį paminėsime „vytininkų“ ir „bunkerininkų“ riaušėmis?

Jei kiekvieną ginčą dėl skonio paversime pasaulėžiūriniais karais, visai gali būti, kad Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejų paminėsime „vytininkų“ ir „bunkerininkų“ riaušėmis Lukiškių aikštėje, tyliu Gedimino kalno striptizu ir tokiu visuomenės susipriešinimu, kokio nebuvo nuo 1926-ųjų perversmo laikų.

Netyčia internete aptikęs nuotraukas, kaip vakarietiškai atrodė žmonės XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžios Irano miestų gatvėse, nė neieškojau atsakymo, kodėl ši šalis per keletą metų po Islamo revoliucijos tapo viena konservatyviausių visuomenių. Turkijoje tai vyko jau šiame amžiuje ir tebevyksta dabar. Bet apie musulmoniškus kraštus žinau pernelyg mažai, kad galėčiau paaiškinti ten vykstančias permainas. Tačiau matau, kas vyksta mūsų viešojoje erdvėje, ir tai visai nedžiugina.

Man vis dar keista, kodėl kiekvieną pasirinkimo klausimą, kurį galima būtų išspręsti vadovaujantis sveiku protu, mes taip greitai paverčiame pasaulėžiūriniais karais ir spaudžiame vieni kitus radikalizuotis į kraštutinę kairę arba dešinę. Galbūt to nepajuto besidomintieji vien gelinių nagų lakavimo kainomis, BMW puošyba ir nuosavo kūno rengyba, tačiau aktyviau reiškiantieji savo nuomonę apie viešojo gyvenimo aktualijas patiria nuolatinį spaudimą.

Man nepatinka Lukiškių aikštės konkurse antrąją vietą užėmusi Vyčio statula. Ne Vytis, kaip mūsų valstybės simbolis, o šis konkretus meno kūrinys, pernelyg tiesmukai jį cituojantis. Po šitų žodžių koks trečdalis straipsnio skaitytojų automatiškai mintyse pavadino mane komjaunuoliu padėjo į leftistų, nekenčiančių visko, kas patriotiška, lentynėlę savo galvoje.

Tačiau nesu sužavėtas ir Andriaus Labašausko bunkeriu. Nebalsavau už jį, bet taip pat nebalsavau nė už vieną iš konkurse dalyvavusių projektų. Tiesiog neradau nė vieno, kurį norėčiau matyti įgyvendintą vienoje iš svarbiausių mano šalies sostinės aikščių.

Nepažįstu asmeniškai A. Labašausko, bet pradėjau jį gerbti vien už tai, ką jis labai atsargiai pasakė apie mūsų miestų viešąsias erdves apšiukšlinusį savo kūriniais patriotinių paminklų kūrėją Tadą Gutauską. Negaliu žiūrėti ne tik į Druskininkams jo sukurtą „Pasagą“, įtartinai panašią į Pasvalio riboženklį, bet ir į paminklą Lietuvos krepšiniui bei „Laisvės kelią“. Dėl skonio būtų galima pasiginčyti, tačiau racionalų šnekėjimą iškart nustelbia minios kaukimas.

Sunkiausiai tokį spaudimą ginčus dėl skonio paversti pasaulėžiūriniais karais atlaiko vyriausios kartos visuomenininkai. Visuomeninė taryba prie Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų komisijos, vadovaujama Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko Gvido Rutkausko, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos vadovo Vidmanto Samio ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos pirmininko Jono Buroko, ne tik kreipėsi į prezidentę, Seimo pirmininką ir premjerą „dėl neatidėliotinų veiksmų pastatant memorialą kovotojams už Lietuvos laisvę su Vyčio simboliu kitų metų vasario 16 dienai“, bet ir pagrasino surengti pilietinio nepaklusnumo akciją.

Jei bus pradėtas statyti A. Labašausko bunkeris, jie grasina: „Užimsime Lukiškių aikštę, pastatysime palapinių miestelį, patys visuomenės suaukotomis lėšomis statysime visuomenės ir visų pasipriešinimo dalyvių pasirinktą memorialą... Nejaugi jūs išdrįsite stumdyti laisvės kovų dalyvius, Seimo ir TV bokšto gynėjus?“

Tik to atkurtos valstybės šimtmetį švenčiančiai Lietuvai ir betrūko – riaušių sostinės centre, kuriose viešojo saugumo tarnybos vaikytų Sausio 13-osios atminimo medaliais pasipuošusius senolius, o už jų nugarų pasislėpęs tautinis ir „antifos“ jaunimas mojuotų vėliavų kotais ir svaidytų vieni į kitus grindinio plyteles.

Kremliaus propagandai tai būtų puiki dovana – nereikėtų nė savo šalininkų mobilizuoti, kaip Taline, kai buvo nuverstas sovietinis stabas.

Todėl kviečiu visas pernelyg įkaitusias galvas atvėsti – niekas neketina grąžinti iš Grūto į Lukiškes Lenino. Šis ginčas dėl paminklo – ne apie vertybes. Visi konkursui pateikti projektai bandė kiekvienas savaip įprasminti mūsų Laisvės kovas. Nė vienas nenorėjo iš jų pasityčioti, jas sumenkinti ar iškreipti jų reikšmę. Laisvoje šalyje kiekvienas turime teisę išsakyti savo nuomonę net ir po to, kai konkursas pasibaigė. Net ir tuomet, kai paminklas bus pastatytas, kiekvienas turėsite teisę pasakyti – žavitės juo ar esate pasišlykštėjęs. Tik susitarkim, nesakykite, kad tas, kurio nuomonė kitokia, mažiau už jus arba kažkaip neteisingai myli Lietuvą.