Kam tai rūpi, mes juk užsiėmę gerokai svarbesniais reikalais – kariaujame tarpusavyje „leftistų“ ir „fašistų“ pasaulėžiūrinius karus, ginčijamės dėl lentelių ir paminklų.
Rusijos Permės miesto Lenino rajono teismas nusprendė blokuoti tinklapį, kuriame paskelbta instrukcija „Kaip namų sąlygomis pasigaminti branduolinę bombą“. Instrukcija prasideda žodžiais: „Nusiųskite merginą į rūsį atnešti 27 svarus gero plutonio...“
Nesvarbu, kad dėl visa ko iš darbovietės parsineštą plutonį rūsio sandėliuke slepia gal vos vienas kitas rusas, o net ir tiksliai įvykdžius tą instrukciją bomba tikriausiai neveiks – formaliai tokios informacijos paskelbimas pažeidžia įstatymus, o suprasti humorą teisėjams nėra privaloma.
Juokinga ši žinia gali būti tik vertinant ją atsietai nuo konteksto. 2019-ųjų internetas jau nėra toks laisvas, koks buvo pačioje šio amžiaus pradžioje. Ypač Kinijoje ir Rusijoje. Kas nors būtinai pasakytų, kad ir Lietuvoje tos laisvės sumažėjo, gal net pacituotų kelias bylas, kai fiziškai susidoroti su tautine ar seksualine mažuma naujienų portalų straipsnių komentaruose raginę asmenys buvo nuteisti piniginėmis baudomis.
Kaip tik dėl to norėčiau pasiginčyti. Mano supratimu, tos laisvės ribos vis dar tokios plačios, kad pro jas netrukdomai prasmunka kas tik nori nuo paprasčiausių sukčių iki informacinį karą prieš Lietuvą ir kitas Vakarų valstybes tebekariaujančios Rusijos propagandininkų.
Sukčiavimo būdas, pavasarį prasidėjęs nuo feikinių Andriaus Tapino ir Arūno Valinsko raginimų investuoti į kriptovaliutas, dabar jau taip išplito, kad kai kurie žinomi žmonės jaučiasi nepelnytai užmiršti, jeigu jų vardu dar nepasinaudojo apgavikai. Pastaroji auka – legendinis krepšininkas Arvydas Sabonis.
Net kai sukčiai pasitelkė finansų ministro Viliaus Šapokos atvaizdą ir vardą, jo vadovaujama ministerija tik skėsčiojo rankomis ir rašinėjo raštus į „Facebook“, tarsi paradinės mokyklos moksleivio, patyrusio bendraklasių patyčias, mamytė.
Kvietimai pelningai investuoti tebeplaukia iki šiol, o nė viena iš aukų, praradusių pinigus arba dalį savo reputacijos, užuot tikėjęsi, kad policija uždės antrankius sukčiams, dar neišdrįso pateikti civilinio ieškinio savo reklamavimosi sistemos nesuvaldančiam socialiniam tinklui. Galėtų ir visi drauge, ypač matydami, kokias pinigines sankcijas interneto milžinėms nedvejodama taiko Europos Komisija.
Tai gal bent informacinio karo prieš Rusiją lauke mes, kaip dainavo Marijonas Mikutavičius, „dideli užaugom“?
Liepos 12 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas patvirtino Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sprendimą blokuoti Rusijos valstybinės naujienų agentūros „Sputniknews“ lietuvišką portalą. Tačiau visai ne dėl sunkiai suskaičiuojamų melagingų naujienų, šmeižto apie Lietuvos valstybę ar sovietų nusikaltimų neigimo, o dėl autorių teisių pažeidimų.
Blokavimas baigėsi liepos 29 d., kai tik „Sputniknews“ pranešė Lietuvos radijo ir televizijos komisijai, kad neteisėtai viešai skelbtas autorių teisių saugomas turinys yra pašalintas. Propagandinis mėšlas liejasi laisvai.
Kiti Lietuvai priešiškos propagandos platintojai, ne kartą įvardinti Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo pažymoje. Visi sėkmingai platina melagingas naujienas ir nė vienas dar nebuvo užblokuotas.
Pavyzdžiui, Baltijos kelio 30-mečio išvakarėse tinklapis „LDiena.lt“ paskelbia ilgą propagandinį kliedesį „Kaip VSK agentas tapo Lietuvos „pilkuoju kardinolu“. Tikroji Landsbergio biografija“.
Prikibti prie „LDienos“ iš pirmo žvilgsnio galėtų būti sudėtinga, nes straipsnis perspausdintas iš kito propagandos kanalo – „Rubaltic.ru“, kur jis buvo publikuotas dar sausio 30 d. Autorius – Sausio 13-osios įvykių byloje pripažintas kaltu ir nuteistas 10 metų laisvės atėmimo bausme Vladislavas Švedas.
Jei jau Lietuvos radijo ir televizijos komisija taip mėgsta autorių teisių pažeidimus, tai „LDieną“ galėtų užblokuoti bent už tai, kad propagandai iliustruoti be autorių leidimo naudoja „Delfi“ ir „15min“ nuotraukas.
Kai valstybės institucijos apsiriboja informacinio karo veiksmų stebėjimu ir pažymų rašymu, efektyvaus veikimo pavyzdį demonstruoja neabejingi piliečiai. Feisbuke Kremliaus troliai gerokai labiau, negu Valstybės saugumo departamento ar prokuratūros, bijo „elfų“ – į uždarą grupę susibūrusių Lietuvos žmonių. Jų organizuotai apskųstas socialinio tinklo administracijai ir uždarytas Kremliaus propagandos platintojų paskyras jau galima skaičiuoti tūkstančiais. Atkakliausi Lietuvos priešai feisbuke prisikelia naujais vardais ir, vos spėję paskleisti kelias melagingas naujienas, pabendrinti tų pačių „Sputnik“ ir „LDiena“ publikacijas, vėl nutildomi.
Tik nepamanykite, kad siūlau Lietuvai mėgdžioti Vladimiro Putino Rusijos įgyvendintus interneto suvaržymus. Europos Sąjungos šalyje jie būtų sunkiai pritaikomi, be to, šaudant žvirblius haubicomis, visada nukenčia ir niekuo dėti praeiviai, todėl koks nors Naisių apylinkės teismas ir pas mus būtinai sugalvotų užblokuoti visą feisbuką už Agnės Širinskienės ar Ramūno Karbauskio karikatūrą, jei tik įstatymai numatytų tokią galimybę.
Tačiau yra kitas veikimo būdas, kuriuo, deja, į pasaulėžiūrinius karus dėl lentelių ir paminklų įsitraukę mūsų politikai neturi laiko užsiimti. Padaryti tai reikėjo 2014–2015 m., kai po Krymo aneksijos ir Rusijos invazijos į Rytų Ukrainą sustiprėjo Kremliaus propagandos puolimas prieš Baltijos šalis. Bet geriau vėliau negu niekada.
Turėtumėm profesionaliai parengti visas gyvenimo sritis nuo propagandos iki kultūros renginių ir prekybos santykių apimantį Destruktyvios užsienio valstybių įtakos užkardymo įstatymą. Rusija gali net nebūti paminėta jo pavadinime, o tie patys principai taikomi ir Kinijai, Iranui, galbūt – dar kelioms šalims. Tuomet nė vienam valdančiosios koalicijos partijos vadovui nekils klausimų, ką čia blogo padarė Irina Rozova „Storoje antyje“ susitikinėdama su Rusijos išorės žvalgybos tarnybos karininku.
